Interviu vienu klausimu: Mūsų šeimos relikvija. Ir turim, ir saugom…

Asta Revuckaitė, Matiešionys:
– Mano močiutė gamino girą iš duonos, džiovintų obuolių, kuri būdavo saldesnė ir skanesnė už medų. Ir būtinai pildavo į molinį ąsotį. Vėliau gamino mama, o dabar aš retkarčiais gaminu ir būtinai supilu girą tik į molinį ąsotį, kurį išsaugojome iki šių dienų. Taip pat mūsų šeimoje buvo tradicija moliniame ąsotyje laikyti ir pieną. Dabar pieną perkame, tad ąsotį saugome naminei girai.

Asta Letkauskienė, Šaltinėnai:
– Namuose turim ir saugom taip pavadintą „senienų sieną“, kurioje sukabinti diedukų naudoti daiktai. Ir dar labai saugau ir branginu močiutės paliktą knygą – Žemaitės „Rinktiniai raštai“, išleistą 1946 metais, kainavusią aštuoniolika rublių. Manau, kad svarbu išsaugoti šaknis, iš kur atėjome, jas puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Renata Valatkienė, Nečiūnai:
– Labai daug relikvijų saugom, ir viskas brangu. Štai gėlė, augusi mano močiutės iš mamos pusės namuose. Po to ji augo mano tėviškėje, o dabar pas mane. Tad jai metų panašiai tiek, kiek ir man. Kitos mano močiutės Anelės savadarbė tarka. Ji sakydavo: „Šitos naujoviškos tarkavimo mašinos tik pagadina bulves. Turi būt stambiai sutarkuota“. Tarka tikrai negadina bulvių, o ir bandų skonis visiškai kitoks, nei bulves sutarkavus su naujoviška.
Kaip pasakoja vyro Edmundo dėdė Juozas, šitų namų „vaikas“, namuose saugomas ąsotis, yra labai storo molio, penkių litrų talpos. Su šiuo ąsočiu dėdė kadaise nešdavo į Birštoną grietinę parduoti iš Nečiūnų ir neišpildavo. Šalia ąsočio – ir 1934 metų „Ūkininko patarėjo“ susegti numeriai.
Lašinių gaminimo receptūra – taip pat perimta iš mūsų senolių. Namo viduje esame išsaugoję ir rąstinę sieną. Rąstai vieni senesni, kiti „jaunesni“. Šitas namas perstatytas iš seno namo, dokumentuose žymimo 1920 metais. Senesnių rąstų nesimato, uždengėm, nes jau nebegražūs. O kaip šiuose namuose atsirado sprindžio dydžio paveiksliukai, kuriuose Šv. Mergelės Marijos atvaizdas su užrašu, yra dvi versijos. Edmundo mama Ona pasakoja, kad juos dalijo bažnyčioje kunigas Šatas. Dėdė Juozas gi pasakoja, kad elgetos juos nešiodavo ir padovanodavo, taip atsidėkodami už jiems duodamą maistą. Šie paveikslėliai yra išlydyti iš šaukštų. Ant kiekvieno jų yra užrašas: „Aušros Vartų Marija – Tie namai bus palaiminti“.
Taigi saugom šias ir dar nepaminėtas relikvijas, nes tikime, kad būsim palaiminti mes, mūsų vaikai, ateinančios kartos. Tikim, kad jie saugo mamą Oną, dėdę Juozą ir visą mūsų šeimą čia. Saugo ir tuos, kurie sugrįžta, bei laimina užsukančius į svečius, teikia amžinąją šviesą ir ramybę tiems, kurie jau Anapusybėje, bet drauge su mumis…

Parengė Palma Pugačiauskaitė