Veiverių biblioteka 80 metų knygų ir žmonių apsuptyje

Išauklėti kultūringą žmogų padeda dvi jėgos: menas ir mokslas. Abi šios jėgos susijungia knygose. (Maksimas Gorkis)

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos filialas Veiveriuose 2021 metais minėjo 80-ties metų jubiliejų. Gražus ir prasmingas bibliotekos kelias padėjo ne vienam pasijusti reikalingam, būti suprastam, atrasti save.
1941 metais Veiveriuose atidarytoje bibliotekoje pradėjo dirbti bibliotekininkas Juozas Juozaitis. Tuo metu čia buvo 650 tomų knygų, 390 skaitytojų. Palyginti su šiandiena, tai buvo tikrai nedidelis fondas. Dabar – tai viena didžiausių bibliotekų rajone, turinti apie 9000 knygų ir beveik dvigubai daugiau skaitytojų. Biblioteka – ne tik knygos fonduose, tai gyvenimas, kuriamas čia dirbančio žmogaus, įnešančio į kiekvieną laikotarpį dalelę savęs. Bibliotekininkė Marcelė Petrylienė labai inteligentiška ir paslaugi, dirbusi iki 1979 metų, pristatydavo knygas atokiausiai gyvenantiems miestelio ir kaimų knygų mylėtojams, dažnai buvo vadinama knygneše. Jos darbus tęsė bibliotekininkė Rasa Panomariovienė. Apie savo darbą ji pasakoja: „Dirbti pradėjau 1979 m., baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, bibliotekininkystės specialybę. Biblioteką perėmiau iš ilgametės bibliotekininkės Marcelės Petrylienės. Biblioteka jau tada turėjo savas tradicijas, savo ištikimus lankytojus ir skaitytojus. Specialybę rinkausi iš pašaukimo, bet susidūrus realybėje su sovietine propaganda, kai privalai paklusti ir vykdyti sovietinės valdžios nurodymus, net ir mėgstamas darbas apkarsta. Nepaisant to, visada džiugindavo tikri knygos mėgėjai ir gerbėjai. Lig šiol prisimenu reiklius, bet tikrus inteligentus, kurie be knygos neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai kada knygas reikėdavo nešti į namus sunkiai vaikštantiems. Vykdavo renginiai, konkursai kartu su kultūros namais, o vaikams – su mokykla. Ypač daug dirbom su mokytoja Birute Jasinskiene. Esu gavusi Centrinės rajono bibliotekos apdovanojimų. Dirbau iki vaiko gimimo 1984 m.“
Pradėjus dirbti Janinai Venckūnienei, biblioteka tapo tikru traukos centru. Čia pakvipo kava, suskambo dainos, iki sutemų netilo pašnekesiai. Į biblioteką žmonės užeidavo nuliūdę, įskaudinti ar džiaugsmais ir laimės kupinomis akimis. Kiekvienas čia rasdavo ne tik knygą, bet ir šiltą žodį, supratimą. Susikūrė knygų mylėtojų klubas „Šviesa“, literatų svetainė „Verdenė“, agitmeninė brigada, vaikų „Barbių“ klubas. Apie „Šviesos“ klubą V. Stelmokienė rašė:
„Klubas jungia daugel porų,
Kurios renkas savo noru,
Ar į knygos aptarimą,
Ar į klumpių sunešimą.“
Juoko ir satyros nestokojanti Agitmeninė brigada išjudindavo visą miestelio gyvenimą. „Verdenės“ klubo nariai kūrė scenarijus, eiles. Vaikus mamos dažnai vakarais parsivesdavo namo iš bibliotekos. Čia „Barbių“ klube ne tik mergaitės mokėsi megzti, siūti lėlėms drabužius, ačiū V. Mažeikienei, grakščiai vaikščioti ar net šokti valsą, ačiū J. Beikauskienei. Iš bibliotekos pasklisdavo kepamų sausainių kvapas, o bibliotekininkė Janina mokė estetikos ir etikos. Labai mėgstanti skaitymą, gerai pažino savo knygas ir skaitytojus, mokėjo parinkti, patarti, atrasti. Ypač mėgstanti poeziją, ji ir pati padovanojo skaitytojams dvi knygas: „Spinduliu švytėti noriu“ ir „Svajos vedina“. Savo poezija ir gyvenimu bibliotekininkė kūrė nuostabiai draugišką bibliotekos pasaulį:
„Palieskim draugo ranką
Ir džiugesį patirkim.
Visų širdies kertelėj
Yra džiaugsmo trupinių.
Išmokim padalinti
Tą mažą džiaugsmo mirksnį,
Išmokime suprasti,
Kad žemėj – nuostabu.“
(Janina Venckūnienė)
J. Venckūnienės rūpesčiu ir pastangomis iš ankštų patalpų seniūnijos pastate biblioteka buvo perkelta į A. Kučingio menų mokyklą, kuri palaipsniui juto skleidžiamą gėrį, kartu organizuodama renginius, papildė viena kitą. Čia buvo įkurta bendruomenė ir J. Venckūnienė ilgai vadovavo jos veiklai, suburdama pagelbėti mokyklos talentams įgyvendinti svajones, sunkiau besiverčiantiems gyventojams paremti, organizuoti tradiciniais šiandien tapusius renginius, dalyvauti projektinėse veiklose siekiant pagerinti miestelio infrastruktūrą. Biblioteka atsinaujino ne tik naujais knygų horizontais. Dalyvaujant projektuose bibliotekoje atsirado kompiuteriai, prasidėjo pirmieji informacinio raštingumo mokymai suaugusiesiems.
Šiandien bibliotekoje galima ne tik knygas paskaityti, bet ir kompiuteriais reikiamus darbus atlikti. Bibliotekininkės O. Venckūnienė bei J. Každailienė aktyviai dalyvauja projektuose, mokosi ir savo žinias perduoda lankytojams.
Veiverių biblioteka yra atrandama ne tik Lietuvos žemėlapyje. Vokietijos Wurzburgo miesto gidės Doris Jeager-Herleth ir bibliotekos darbuotojos O. Venckūnienės bei Veiverių bendruomenės narių dėka nutiestas istorinis tiltas tarp Veiverių ir Wurzburgo. Atrasta nuostabi Veiverių angelo meilės istorija. Vykdydamos kraštotyrinę veiklą darbuotojos labai aktyviai prisidėjo prie K. Skučo Rimorystės muziejaus perkėlimo į naujas patalpas, o šiandien pasitinka jame svečius, supažindina su krašto istorija, organizuoja edukacinius užsiėmimus. Glaudus ryšys su istorija dalyvaujant bendruomenių įtinklinimo projekte padėjo apjungti seniūnijos paminklus suskaitmeninant juos internetinėje erdvėje. Projekte „Atrask save“ D. Dubauskienė savanoriaudama vedė net 3 mėnesių edukacinių pamokų ciklą.
Veiverių bibliotekoje organizuojamos įdomios parodos, švenčių minėjimai, kompiuterinio raštingumo mokymai, konferencijos.
Veiverių bibliotekai – 80 metų, tai gražus ir prasmingas laikas, kuriantis, auklėjantis, atrandantis gyvenimus Lietuvos ateičiai. Sveikiname buvusius ir esamus darbuotojus, dėkojame už nuoširdumą ir linkime minčių, pilnų genialių įdėjų.
Daiva Venclovienė
Veiverių bendruomenės centro pirmininkė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.