Niūrusis metų slenkstis

Tai, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šokinėja prieš Vakarų valstybes, labai primena 1938-uosius, kada nacių valdoma Vokietija pirmiausiai užėmė ir aneksavo Austriją, o vėliau ėmėsi Čekoslovakijos.
Anais laikais, kaip ir Rusija po „šaltojo karo“, Vokietija jautėsi pažeminta ir I Pasaulinio karo nugalėtojų nuskriausta. Viena svarbesnių, ligi sukeliant II Pasaulinį karą nacių lyderio Adolfo Hitlerio dėmesio krypčių, buvo po įvairias šalis, susikūrusias po I Pasaulinio karo, „išsibarstę“ vokiečių kilmės žmonės – Austrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Nekalbant apie Elzasą ir Lotaringiją Prancūzijoje.
Skaitant 1938-ųjų istorines kronikas, stačiai negali susiturėti neprisiminęs pačios XXI amžiuje p. Putino ir jo kompanijos sugalvotos „rusų pasaulio“ koncepcijos. Ji nurodo, kad rusai, baltarusiai bei ukrainiečiai iš tikrųjų yra dirbtinai perskirta vieninga tauta. O viskas, ko šiandien siekia p. Putinas – atstatyti „didžiąją Rusiją“. Koncepcijos autoriai yra velniškai „malonūs“ dėl to, kad „didžiosios Rusijos“ ribas leidžia nustatyti mūsų pačių vaizduotei: Imperija su „Pribaltika“ ar be jos.
Buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas yra sakęs, esą didžiausia problema yra ta, kad ji nežino, kur prasideda ir kur baigiasi. Galima būtų antrinti, kad toks požiūris yra ne tik pačios Rusijos, bet ir per amžius amžinuosius nesibaigianti jos kaimynų problema.
Iki II Pasaulinio karo pradžios tokiu kampu galima buvo vertinti ir Vokietiją, kuri p. Hitlerio valia tapo „Vokiečių Imperija“ (vok. Deutsches Reich). Vokietijoje Hitleris savo tikslo siekė gana sparčiai ir nuosekliai. Naudodamas masinę propagandą, dirgindamas nacionalines stygas, organizuodamas kaimyninėse šalyse separatistinius judėjimus. Prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte aktyviai veikė Theodoro von Sasso ir Ernsto Neumanno politinės organizacijos, Čekoslovakijoje – Sudetų Vokiečių partija ir jos ryškus lyderis Konradas Henleinas. Dievažytasi, esą naciukams kaimyninėse šalyse Berlynas nedaro ir nesiekia jokios įtakos. O šie dirbo savo juodą darbą.
Tai, kaip Kremlius 2014 m., prieštaraujant tarptautinei teisei bei savo pačios įsipareigojimams, atplėšė nuo Ukrainos ir aneksavo Krymą – labai panašu į Austrijos „anšliusą“ 1938-aisiais. Vėlesnė p. Putino inspiruota invazija į Rytų Ukrainą labai primena nacių valia įgyvendintą invaziją į tuometinės Čekoslovakijos Sudetų sritį ir vėlesnį visos šalies pavergimą.
Daugiau kaip prieš 80 metų agresyvi p. Hitlerio politika buvo gana sėkminga, nes Vakarų šalys Čekoslovakiją paliko nacių valiai. Didžioji Britanija ir Prancūzija – tuometinių Vakarų pasaulio stuburas Europoje – išgyveno pokarinį sindromą. Šių šalių politikai siekė, kad žemyne nepasikartotų milijonus gyvybių nusinešęs karas. Todėl trumparegiškai manė, kad nacių žvėriui į nasrus pakišus Čekoslovakiją, jis apsiramins. Nepavyko.
Pono Putino įvykdytą Krymo aneksiją šiuolaikiniai Vakarai taip pat sutiko gana vangiai. Tik su giliu „susirūpinimu“ ir „apgailestavimu“. Tiesa, paskelbė ir ekonominių sankcijų.
Tačiau, jeigu kas nors tikėjosi, kad prarijęs Krymą p. Putinas pasisotins ilgam, skaudžiai klydo. Šiandien, įžengiant į 2022-uosius, Kremliaus šeimininkas Vakarams iškėlė ultimatumą – Vakarai turi įsipareigoti dėl Rusijos saugumo (tarsi per paskutinius tris dešimtmečius kas nors jau grasė), neplėsti gynybinių sąjungų arčiau Rusijos sienų ir nedislokuoti papildomos ginkluotės šalyse Rytų ir Vidurio Europoje. Tačiau neįsipareigoja, kad nesieks sukelti karinio konflikto.
Ką jam atsakys Vakarai? Jei vėl bus vangūs, Europoje XXI amžiaus pradžioje turėsime dar vieną politinį anšliusą. Klausimas, ar prisižaisime ligi III Pasaulinio karo dėl to, kad dabartinis Rusijos politinis elitas kompleksuoja, esą yra negerbiamas po pralaimėjimo „šaltojo karo“ ginklavimosi varžybose?
Tai – šiek tiek niūresnė perspektyva už COVID-19 ir „prastą mūsų vyriausybės komunikaciją“.

Rytas Staselis