Juozo Lukšos jubiliejinius metus palydint

Praėjusiais 2021 metais, dabartinei Seimo pirmininkės pavaduotojai Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei inicijavus ir Lietuvos Respublikos Seimui priėmus nutarimą paminėti Lietuvos Laisvės kovotojo karžygio – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio atstovo užsieniui majoro Juozo Lukšos 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, per visus metus buvo gausu renginių: dokumentinių filmų peržiūrų, istorinių leidinių sutiktuvių, parodų, žygių, susitikimų, konferencijų, supažindinusių su šio jauno talentingo Lietuvos inteligento gyvenimu ir Laisvės kova, įmynusia vieną žymiausių brydžių Lietuvos ginkluotosios rezistencijos istorijoje.
Prie Juozo Lukšos rezistencinės veiklos garsinimo keliais renginiais prisidėjo ir VšĮ „Lukšų vyrai“, iš kurių įspūdingiausias vasarą surengtas keturračių žygis per Lietuvą ir Lenkiją. Iš Lukšų sodybos Juodbūdyje išvažiavę žygeiviai pakartojo Juozo Lukšos ir jo ginklo brolių 1947 metų kelionės atkarpą „per geležinę uždangą“ iš tuomet sovietų okupuotos Lietuvos.
Gruodžio 31 dieną besibaigiančius 2021-uosius ir Juozo Lukšos minėjimo metus palydėti prasmingai vėlgi kitaip sumanė VšĮ „Lukšų vyrai“ įkūrėjas Gintautas Mauricas. Organizacijos narius, Lietuvos pasipriešinimo istorijai neabejingus tautiečius jis pakvietė susirinkti Juozo Lukšos žūties vietoje prie paminklo Pabartupyje, prisiminti ir pagerbti Laisvės kovotojus: Juozą Lukšą, jo brolius, tėvus bei bendražygius, ir jų atminimui skirti nesudėtingą aštuonių kilometrų žygį.
Gintautas Mauricas džiaugiasi, kad paskutinę metų dieną susibūrė ištvermingų ir dvasiškai stiprių bendraminčių, nepabūgusių staiga pabjurusio oro, nemenkas būrys ir į žygį atvyko net su vaikais, o kai kurie – ir su keturkojais augintiniais. Pasveikinti žygeivių, pasidalinti svarbiausiais Lukšų šeimos istorijos ir veiklos epizodais, jaukiai pasibūti prie laužo, skambant partizanų dainoms, atvyko ir Juozo Lukšos brolio, Tauro apygardos Laisvės kovotojo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos garbės pirmininko, kapitono Antano Lukšos duktė Dalia su vaikaite Kotryna ir sūnus Kęstutis. Jiedu, skatindami domėtis ir puoselėti tautos istoriją – neatsiejamą turimos Lietuvos laisvės dalį – priminė ir tai, kad ši „Lukšų vyrų“ parinkta susibūrimui paskutinioji metų diena – simbolinė ir galbūt taps tradicine besidomintiems pasipriešinimo istorija. Juk Juozas Lukša su jauniausiu broliu Stasiu būtent paskutinį 1945 metų gruodžio vakarą įmynė pirmuosius partizaniškus žingsnius. Šį liudijimą Laisvės kovotojas paliko savo knygoje „Partizanai“, parašytoje Juozo Daumanto slapyvardžiu 1948 metais Paryžiuje. „<Naujiems metams (1946) su broliu Stepu (Stasiu Lukša, g. 1926 m.) nuvykome į sutartą su Kardu vienkiemį ir nekantraudami laukėme pasirodant atvykstančių partizanų. Nepraslinkus nė pusvalandžiui po sutemų, siauruose sodo varteliuose subraškėjo netyčia užkliudyti ginklai, išduodami, kad partizanai jau čia. >… <– Sveikinu Naujųjų metų proga pradedant naują gyvenimą. Kaip spėjai pasigirti, nuo šiol viena pėda keliausim, – šypsodamasis pasisveikino Skirgaila. >… <Po pasikalbėjimo su Tauro apygardos vadu Mykolu Jonu nuo šios dienos jau buvau partizanas ir turėjau numatytas man pareigas – Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus vadovo.> … <Pasibaigus susitikimui keliolika minučių po dvyliktos tamsumoje nutolo paskutiniai partizanų žingsniai. Mudu su Stepu irgi nesnaudėm. Pagal susitarimą su Kardu dar šią naktį turėjome iškeliauti jiems iš paskos. Visi mūsų paruošti partizanavimui reikmenys buvo palikti pas K. Čia persirengėm iš anksto paruoštais drabužiais, susiveržėm diržais, prisitvirtindami prie jų šovinines ir granatas ir pasiruošėm atsisveikinti su namiškiais.
Mamos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu su broliu Stepu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo sugrubusias nuo darbo rankas, bet švelnias kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino pasirinktą kelią, kurį mums nurodė gili Tėvynės meilė, priešinimasis prieš elementariausių žmogaus teisių sunaikinimą, prieš žmogaus protu neaprėpiamą dvidešimtojo amžiaus vergiją. „Viešpats Dievas tesaugo judviejų žingsnius,“ – buvo paskutiniai mamos žodžiai.
Širdyje prašydami Aukščiausiojo palaimos, įspaudėm pirmuosius partizaniškus žingsnius į gimtąją žemę, dėl kurios prisiekėm paaukoti visas žemiškos laimės viltis ir net gyvybes. Šis kelias jau tūkstančius buvo pakvietęs šventon kovon…“

Parengė Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė

Nuotraukos Neringos Jencės-Kubilienės

P.S. Šiuo išskirtiniu gruodžio 31-osios susibūrimu ir žygiu aktyvioji VšĮ „Lukšų vyrai“ veikla nesibaigė – jau sausio 7-8 dienomis bus organizuojama stovykla „Vilkų ir vilkiukų žiema“ tėvams su vaikais. Temos – vilkai, ugnis, vanduo, žemė ir ryšio tarp artimųjų stiprinimas.

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *