Tebus Kalėdos, dvelkiančios vaikyste – baltos, paslaptingos…

Juk tikrai daugiau gerumo, meilės tarp mūsų visų, kad ir kur bebūtume, kokioje aplinkoje ar situacijoje – ir brangokame, ir namų kasdienos realybėje, ir gydymo įstaigose, kurias taip visus metus „minėjome“. Tai turbūt būtų metų „žodis“, jeigu, žinoma, pridėtume, kad gyvename pandemijos laikotarpiu. Visur – gerumo fėja, kurią, būdami vaikais, mes, mergaitės, matėme savo lėlės, galbūt vienintelės turėtos, akyse, kiti – žaislinio arkliuko ar savo senelio, tėčio ar mamos akyse. Ji balta austine staltiese – dar be dėmės – tarsi tyrumo dvasia užkloja daug geriau nei mes, kartais pavargę, kartais supykę, gal spontaniškai, be reikalo, įsivaizduojame. Gerumo visur daugiau. Ir žmonės geri. Ir visai nesvarbu jų pareigos. Juk jeigu pabendrausite iš širdies su Seimo nariu ar kitoje valstybės institucijoje dirbančiuoju, ir jis galbūt atsivers – pažinsite jame tikrą žmogų, ne jo pareigas. Jeigu nuoširdžiai pakalbėsite su dvasininku – jis gebės jus suprasti, paguosti, o galbūt ir pats išsipasakos – juk kalbasi dvi viena šalia kitos esančios sielos… Ir gydytojai geri. Jie rašo mums receptus, operuoja, bėga, skuba gelbėti gyvybių, nors ir galima išvedžioti daug, galima skaityti kasdien begales komentarų…
„O kokios gražios mūsų skyriuje Kalėdos“, – kartą pasakojo vieno iš didžiausių miestų Lietuvoje ligoninės skyriaus vedėja. Ji pasidalino mintimis ne tik apie gulinčius palatose vyresnio amžiaus žmones, kurie turi savo tradicijas ir yra sukaupę net po keliasdešimt atvirukų su viso gyvenimo Naujamečiais sveikinimais – ant palangės, greta lovos, bet ir apie jaunus, vidutinio amžiaus žmones, prikaustytus „prie lovos iki gyvenimo pabaigos“. Yra kalbančių… Yra tik tylinčių. Susijaudinusi moteris pasakojo apie tai, kaip švyti jų akys, kai aplanko kunigas, kai laužia kalėdaitį po bendros maldos. Ir nesvarbu, kad garsiai tariama malda negirdima. Daug svarbiau, ką tyloje pasakome sau ir Dievui. Beje, aš tikrai nežinau, kas svarbiau. Ar yra, kas žinote?..
…Kadais tuose pačiuose namuose gimė, gyveno ir mirė kelios kartos. O stalas buvo sakrali vieta, prie kurio kviečiamos ir vėlės. Tai toks namų baldas, kuris suvienija ir šią akimirką čia esančius, ir trumpam sugrįžusius, ir tuos, kurie iš šių namų iškeliavę į Amžinybę. Kūčių vakarą ant palangės buvo statomos degančios žvakės, kad vėlės rastų kelią į namus… Kai už lango naktis, kai sieloje tamsu – kaip svarbu įžiebti užgesusias ugneles languose ir širdyse. Kiek bus tų patiekalų, tiek užteks. Bėgiosime po prekybos centrus. Užsakysime dvylika patiekalų restoranuose. Kūčių vakarą, užuot laukę patekančios žvaigždės, važiuosime tų patiekalų namo parsivežti. Bus ir kas atveža, įneša pro duris. „Labai gerai, tokiose gražiose plastikinėse lėkštėse viskas sudėta – net lėkščių plauti nereikėjo. Dabar visada taip užsakysiu patiekalus Kūčiai“, – pernai džiaugėsi jauna moteris, tik dviese valganti vakarienę. Sako ji nesuprantanti, kam reikia taip sureikšminti šventes. „Juk dovanos geriausios – pinigais. Visiems krikšto vaikams taip išvežiojome“… Argi tikrai geriausia?
…Niekas nesuskaičiuos ir pinigų kiekiu neišmatuos gerumo. Svarbu galbūt laiku suspėti apdovanoti tuos, kuriuos mylime – žodžiu – gyvai ar paskambinus. O laikas tegu trumpam sustoja, lyg tam senoviniame atviruke, kad supurtytų atmintis širdį gerumui. Tegu sutankėja jos ritmas trumpam… Kad suspėtume atverti širdis sau, šalia esančiam Kūčių vakarą, Kalėdų rytą ir kasdien. Prisiminkime, kaip nuoširdžiai laukdavome Kalėdų senelio, atvirai jam pasakodavome, kaip gyvenam, ir susikurkime baltą Kalėdų pasaką bent sau… Juk svarbu laiku pasakyti tai, ką jauti. Galime užrašyti ant balto popieriaus, ant atviruko ir įteikti kaip dovaną patiems brangiausiems žmonėms ir net sau, jeigu žodžiais ištarti kartais sunku.
…Telydi atviras tyrumas šventiniu laikotarpiu ir kiekvienos dienos kasdienybėje. Telieka kiekvieno mūsų baltos paslapties ne visiškai suvalgytoje kūčiukų lėkštėje… Gerumas tenugali pandemiją, susipriešinimus, karo baimes, nesutarimus valdžioje, pasaulyje ir tarp mūsų…
Palma