Bronis Ropė: „Nauja BŽŪP neįgyvendins senų pažadų“

Europos Parlamentas praėjusią savaitę patvirtino Europos Sąjungos (ES) Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformą. Apie naująją BŽŪP ir kas laukia Lietuvos žemdirbių ateinantį laikotarpį kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

EP Plenary session – The escalating humanitarian crisis on the EU/Belarusian border in particular in Poland

Kaip vertinate praėjusią savaitę Europos Parlamente priimtą naująjį BŽŪP reglamentą? Kokios naujovės laukia ES ūkininkų? Kaip tai paveiks Lietuvos žemės ūkį?
Nepalaikiau šio BŽŪP dokumentų varianto dėl labai akivaizdžių priežasčių. Pirma, ir visų svarbiausia – liko neįgyvendinti pažadai suvienodinti išmokas visų ES šalių ūkininkams. Juk dar Lietuvai stojant į ES buvo duotas pažadas, kad 2013 metais Lietuvos išmokų lygis pasieks ES išmokų lygį. Baigiasi 2021-ieji, bet išmokos dar nėra pilnai sulygintos. O pagal naująją BŽŪP, 2027 m. išmokos pasieks tik 82 proc. vidurkio.
Antra, žemdirbiams yra keliami nauji Žaliojo kurso įsipareigojimai, kurie reiškia papildomus ūkininkavimo kaštus, bet pinigų jiems įgyvendinti neskiriama. Teoriškai galima naudoti Atsigavimo fondo lėšas, bet Lietuvos Vyriausybė žemės ūkio sektoriui iš šio fondo neskyrė nė vieno euro. Todėl mūsų šalies žemdirbiai patenka į dar keblesnę situaciją, kai su Europos ūkininkais turės konkuruoti ne tik gaudami mažiausias išmokas, bet dar ir gaudami naujus finansams imlius įsipareigojimus, bei negaudami jokių lėšų investicijoms iš Atsigavimo fondo.
Pagal naująjį BŽŪP reglamentą visos ES valstybės narės turės parengti ir Europos Komisijai pateikti savo šalių žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginius planus, pagal kuriuos nacionaliniu mastu ir bus vykdoma naujoji BŽŪP. Lietuvos strateginis planas jau ruošiamas, kaip vertinate jo dabartinį projektą?

Visų pirma, ką man pabrėžia žemdirbiai, jie apskritai norėtų tą planą matyti ir dalyvauti jo rengime, nes kol kas jų balso mažai klausomasi, mažai derinamos projekte formuluojamos nuostatos. Ūkininkai nusivylę, kad plano rengimas mažai viešinamas, pasigenda skaidrumo. Panašu, kad ši valdžia viską linkusi nuspręsti už uždarų durų. Tuo tarpu žemdirbiai, kurie tiesiogiai tą planą turės įgyvendinti, šios Vyriausybės yra nurašyti kaip lobistai, kurie nelabai turi teisės dalyvauti sprendimų priėmime.
Matau pavojų ir sprendime valstybėms narėms pačioms suformuluoti ekoschemas. Gali būti, kad Lietuvoje bei kai kuriose kitose ES šalyse bus sukurtos tokios ekoschemos, kuriomis žemdirbiai negalės naudotis ir tokiu būdu neteks trečdalio paramos. Jei ekologinės schemos bus tokios, kad žemdirbiams dalyvauti jose bus per sunku ir neapsimokės, tai jie ir nedalyvaus. Tokiu būdu apskritai nebus panaudota dalis žemdirbiams remti skirtų lėšų.
Nesutariama, ar jau egzistuojantys ekologinės gamybos ūkiai galės dalyvauti ekoschemose. 2014-2020 m. tiesioginių išmokų dalis buvo skiriama žalinimo priemonėms, šios priemonės ekologinės gamybos ūkiams buvo užskaitomos automatiškai ir ta išmokos dalis anksčiau jiems buvo skiriama. Blogiausia, kad dabar žmonės neturi aiškumo, kaip jiems reikės dirbti, negali planuotis žemės ūkio veiklos, numatyti investicinių šaltinių, kurie šioje srityje yra gyvybiškai būtini.
Paminėjote, kad ateinančio laikotarpio naujojoje BŽŪP nebeliks anksčiau buvusio žalinimo išmokų. Kokius dar galėtumėt įvardinti senojo ir naujojo laikotarpio BŽŪP skirtumus?
Pirmiausia, skiriasi BŽŪP tikslai. 2014-2020 m. BŽŪP tikslai buvo labiau orientuoti į žemės ūkio našumo didinimą,  žemdirbių pajamas, rinkų stabilizavimą, pakankamo tiekimo ir prieinamų žemės ūkio produkcijos kainų vartotojams užtikrinimą. Tuo tarpu 2023-2027 m. BŽŪP tikslai jau yra stipriai pritraukti prie Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos. Atsiranda daug punktų apie kovą su klimato kaita, aplinkos, kraštovaizdžių, bioįvairovės saugojimą, maisto produktų saugą ir pan. Tai reiškia, kad biudžetas praktiškai tas pats, o tikslų teks pasiekti kur kas daugiau.
Antra, praėjusiame laikotarpyje mes turėjome gana aiškiai apibrėžtus du atskirus ramsčius: tiesioginės išmokos ir kaimo plėtra. Finansavimas ir iš vieno, ir iš kito buvo gana konkrečiai apibrėžtas. Dabar gi, kaip minėjau, turėsime strateginius planus, integruojančius abiejų ramsčių tikslus ir paramą, bei daug valstybių narių interpretacijos ir laisvės dėl priemonių apibrėžimo ir jų finansavimo.
Trečia, jau užsiminiau apie žalinimo priemones. Praėjusiame laikotarpyje buvo aiškūs žalinimo išmokos reikalavimai. Naujajame laikotarpyje žalinimą keičia „Žaliojo kurso“ įgyvendinimo priemonės, pvz., ekoschemos, kurias valstybės narės formuluojasi pačios.
O gal gerai, kad valstybės narės gauna daugiau laisvės įgyvendinant BŽŪP? Juk anksčiau girdėdavome daug skundų, kad nieko negalime pakeisti, nes Briuselis taip liepė…
Ar tai gerai, priklausys nuo to, kaip su ta laisve pasielgsime. Labai daug priklauso nuo nacionalinio lygio sprendimų, nuo mūsų pačių Vyriausybės požiūrio, kuris, bent jau kol kas, mūsų šalies žemės ūkio išlikimui nėra palankus.
Bendro darbo su atkaklia žemdirbių bendruomene dėka turime ir pasiekimų. Per naują finansinį laikotarpį Lietuvos žemdirbiai gaus apie 1 mlrd. eurų daugiau ES paramos nei iki šiol. Nors ne tiek, kiek turėtų, bet vis tiek didėja tiesioginės išmokos, numatyta labiau remti smulkius ir vidutinius ūkius, jaunuosius ūkininkus. Tad būtų labai apmaudu, jeigu ši valdžia sugriautų ir tai, ką sunkaus darbo dėka mums visiems kartu pavyko pasiekti Lietuvos žemdirbių, o kartu ir mūsų visų – žemės ūkio produkcijos vartotojų labui.

 

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.