Pamąstymai po renovacijos

Rodos, ir stresų nebuvo, ir purvo upeliai išdžiūvo, ir viską dabar pamiršau, kai baigėsi renovacijos darbai. Norėtųsi taip sakyti, bet stresų ir purvo buvo labai daug, todėl greitai pamiršti neįmanoma. Dar ir dabar savo vieno kambario butelyje kasdien palubėje regiu net kelias skyles, užpildytas tik putoplastu. Skylės atsirado išdaužius sienas tiesiant šilumos vamzdelius.
Aš nesidžiaugiu renovacija, kuri tęsėsi daugiau nei metus. Mūsų namas statytas 1973 metais. Tai – vienas seniausių daugiabučių mūsų mieste, todėl keičiant įvairius vamzdynus buvo daug triukšmo.
Į šį namą atsikėliau 2003 metais. Džiaugiausi, kai metų pabaigoje buvo perdažyti mūsų laiptinės laiptai ir dalis sienų. Po kelerių metų laiptinės kaimynai susitarė ir už savo pinigus pasikeitė džiovyklų duris ir langus, lauko ir rūsio duris, o lauko duryse buvo įrengtas telefonspynis užraktas, kuris per renovaciją buvo išdraskytas. Pagal sudarytus kasmetinius grafikus kiekvieną savaitę laiptinę valė patys kaimynai. Ne visi buvo drausmingi, bet mūsų laiptinė buvo pakankamai švari.
Per pusšimtį metų mūsų namas (Vilniaus g. Nr 8) gausiai apaugo gėlynais, krūmeliais ir medeliais. Ypač buvo puošnus kaimynės iš pirmo aukšto kukmedis. O kokios gražios ir gana aukštos tujos puošė namo rytinę sieną. Pietrytinėje namo pusėje buvo didžiausi gėlynai ir daugiausia įvairių krūmų. Dalis jų, nors ir gerokai sugadinti, išliko.
Man, kaip miškininkei, graudu buvo žiūrėti į be gailesčio išplėštą ir ilgai gulintį kukmedį, kaip ir tujas. Džiaugiamės naujais želdiniais, bet ar susimąstome, kiek augalėlių prarandame dėl renovacijos. Ar bent dalies jų negalime išgelbėti ir persodinti? Trūksta pastangų ar noro?
Mūsų kvartalas pakliuvo į pirmąją kvartalinių renovacijų bangą, kai kartu su renovuojamais namais atnaujinamos ir požeminės komunikacijos. Šie darbai dar sunaikino šiek tiek želdinių.
Jau buvo renovuoti keli vėlesnės statybos daugiabučiai, kai (mano manymu) įkyrios agitacijos ir gąsdinimų po kažkelinto susirinkimo ir mūsų namo gyventojai, nedidele balsų persvara, sutiko dėl renovacijos. Tačiau mane labiausiai papiktino prievartinis balkonų įstiklinimas. Kitame daugiabutyje keliems gyventojams po ilgų „kryžiaus kelių“ pavyko apginti savo balkonus. Aš neturėjau sveikatos tiems „kryžiaus keliams“ įveikti, todėl ir mano balkone jau nebežydės vasaromis gėlės, o žiemą juose neprisiglaus lesinamos zylutės. Manęs plika stiklo siena visai nedžiugina.
Tarp mūsų Vilniaus gatvės 8 ir 6 numeriais pažymėtų daugiabučių likusioje gėlynų ir krūmelių pievelėje nuo ankstyvo pavasario savo galveles išskleisdavo daugybė saulučių. Nors, šienaujant veją, jos būdavo nupjaunamos, bet dar kelis kartus iki rudens vėl pražysdavo.
Jau girdisi, kad didžiuosiuose miestuose, atokesnėse vietose vietoj nusibodusios žalios vejos sėjami pievų žolynai, kuriais džiaugiasi bitelės, kiti vabalėliai bei gali paganyti akis ir žmonės. Tokias pieveles pakanka šienauti porą kartų per metus.
Ties mūsų namu užsibaigia Vilniaus gatvė, o toliau yra tik takas, atsiremiantis į stoties aikštę. Jis lyg Vilniaus gatvės tęsinys. Kai atsikėliau į šį namą, abipus tako iki aikštės buvo 3 grupės gėlynų. Dabar belikę tik vienos grupės du nedideli ploteliai ties takų susitikimu. Juose pasodinta daugiamečių gėlių ir krūmelių. Viename iš jų sukišti net 5 kazokiniai kadagiai!!! Kai jie paaugs, ir vienam kadagiui bus per maža vietos. Aš žinojau, be to, ir dendrologijos vadovėlyje parašyta, kad kazokinio kadagio šakutės yra nuodingos. Gal mano žinios paseno, gal dabar išvesta nenuodinga šio krūmo forma? Tada lai jie ten auga. O jei aš neklystu, tai negerai. Šiuo taku praeina daug tėvų su mažais vaikais, kurie gali paliesti šio kadagio šakutes ir turėti nemalonumų.
Teresė Murauskaitė