Jūratė Zailskienė: Andalūzija – kraštas, kuris ne tik nustebino, bet ir privertė įsimylėti

Tęsinys. Pradžia – lapkričio 27 d.

Ronda.

Andalūzija yra puiki vieta keliautojams, norintiems aplankyti mums sunkiai ištariamą vietovę – Gibraltarą, vos 6,8 kvadratinio kilometro ploto ir kiek daugiau nei 30000 gyventojų turinčią teritoriją. Artėjant prie jo, vis ryškiau matėsi garsioji uola – galinga ir kiek grėsminga. Truputį nerimavome, ar būsime įleisti su ID kortelėmis į Jungtinės Karalystės, kuri jau pasitraukusi iš ES, užjūrio teritoriją, net svarstėme palikti automobilį Ispanijoje ir eiti pėsčiomis. Žinojome, kad taip daro dauguma turistų, bet, apsukę žiede kelis ratus, vis dėlto pasukome sienos link, ir viskas pavyko puikiai. Prie sienos užtrukome apie 15 min., greitai supratome, kad eismas Gibraltare vyksta įprastai, kaip ir pas mus, dešine puse, galima atsiskaityti ne tik svarais, bet ir eurais, o benzinas pigiausias visos kelionės metu. Beje, tai yra vienintelė vieta Europoje, kur laisvėje gyvena beždžionės. Smagu jas stebėti, bet tik kol nepradeda savivaliauti. Jos geba per akimirksnį iš vaiko atimti

Gibraltaro uola.

sumuštinį, iškraustyti paliktą kūdikio vežimėlį ir suvalgyti ten rastą sausainį. Jų gebėjimas laipioti praktiškai sienomis – tikrai stebino. Visai netoliese išpuoselėto botanikos sodo lyno keltuvu pakilus į pačią uolos viršūnę, atsiveria nerealus grožis – vanduo, miestas, sodai, uostas su kruiziniais laivais. Tolumoje matyti ir Maroko krantai. Įdomu, kad Gibraltaras turi ir lėktuvų pakilimo taką, kertantį automobilių gatvę, kurią, kylant lėktuvui, uždaro užtvaras.
Aplankytas netoli esantis kurortas Kadizas išsiskiria tuo, kad yra beveik saloje, ir, norint į jį patekti, reikia važiuoti ilgu tiltu. O jei kurorto link važiuoji nuo Sevilijos, jau pamatai ir kitokį kraštovaizdį – plynus laukus, druskų kasyklą. Boluojančios pakelės išduoda, kad čia neseniai nuimtas medvilnės derlius.

Granados vaizdas nuo Alhambros bokštų.

Pasirodo, Andalūzija yra antra Europos valstybė po Graikijos, daugiausia užauginanti medvilnės. Mums pasisekė, kad radome dar nenuimtos medvilnės lauką ir galėjome iš arti apžiūrėti šį mums egzotiškai atrodantį augalą.
Dauguma iš mūsų anglų filmuose dažnai girdime aktorius sakant, „paskanaukime chereso“ (arba šerio). Niekada per daug nesigilinome, kas tai per gėrimas, gal net pagalvodavome, kad tai vyšnių likeris ar trauktinė. Ir tik šioje kelionėje supratome, jog tai yra garsusis vynas Cheresas, gaminamas labai nedidelėje Andalūzijos teritorijoje. Jo gamyba išsiskiria tuo, kad vyno, kuris yra kiek spirituotas, statinės trimis eilėmis statomos viena ant kitos, vynas nuolat nupilamas iš apatinės statinės ir nauju papildomas į viršutinę (taip vyksta nuolatinė kaita), o jam rūgstant susidaro ypatingų mielių sluoksnis. Tai suteikia cheresui išskirtinį skonį ir spalvą.

Vienas iš Alhambros rūmų kiemelių.

Kelionės metu aplankėme Jerez a Frontera miestą, kuriame įsikūrusi ne viena vyno darykla (bodega). Pasisekė, kad turėjome galimybę aplankyti vieną garsiausią ir seniausią vyno daryklą Gonzales Byass (Tio Pepe), veikiančią nuo 1847 metų. Jos įspūdinguose rūsiuose esančios statinės byloja apie sunkų darbą, ilgamečių tradicijų ir skonio puoselėjimą.
Visoje Andalūzijoje dominuoja balti namai, tik kai kur jie papuošti ochros apvadais, tad važiuojant negali akių atitraukti nuo kalnuose tarsi perlų pabertų baltų miestelių (Pueblos Blancos). Vienas iš jų, Ronda, skirtas ne silpnų nervų žiūrovams. Šis miestas įsikūręs ant milžiniškos kalkakmenio uolos abipus gilaus tarpeklio. Rondos pietinė dalis – tipiškas Pueblo Blanco su akmenimis grįstomis gatvelėmis, langų grotelėmis ir akinamai baltais namais. Čia yra ir viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arenų (atidaryta 1785 m.) bei žavi XVIII a. andalūzietės skulptūra.
Na, o kelionės pabaigai pasilikome aplankyti Granadą – įkvepiančią, egzotišką ir palikusią svarbų pėdsaką Europos istorijoje. VIII a. miestą užėmę ir iki XV a. pabaigos valdę maurai prikvietė čia daug pirklių, amatininkų, mokslininkų, tad miestas tapo kultūros židiniu. Senasis autentiškas Albaicino kvartalas, kylantis į kalną, žavi siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis, šalia stovinčiomis vilomis su mauriška puošyba ir sodais,

Vietinių ūkininkų produkcijos parduotuvė.

amatininkų dirbtuvėlėmis. O Nasridų dinastijos pastatyti Alhambros rūmai Granadoje – puikus erdvės, šviesos, vandens, puošybos elementų ir gamtos derinys, laikomas maurų architektūros šedevru. Patarimas keliautojams – bilietus į šį šedevrą reikia užsisakyti internetu iš anksto, jei nenorite likti už nuostabiųjų rūmų durų. Užlipęs ant statutėlio kalno, pamatai visą ansamblį, kurį sudaro rūmai, Alkazaba*, Karolio V rūmai, Generalifė rūmai ir nuostabieji sodai. Šis ansamblis įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Nors puošybai naudotos paprastos medžiagos (gipsas, medis ir plytelės), tačiau jos buvo nuostabiai apdorotos. Čia gausu mozaikų, arabeskų*, freskų, medžio drožinių, vandens fontanų ir latakų. Galima tik pasidžiaugti, kad 1812 m. Napoleonui, o 1821 m. žemės drebėjimui nepavyko jų sunaikinti.
Karalienei Izabelei I 1492 m. išvijus maurus iš Granados, kuri buvo paskutinis jų bastionas Ispanijoje, miestas įgavo ir Europos kultūros bruožų. Šio miesto katedra pastatyta anksčiau čia buvusios mečetės vietoje, kai iš miesto buvo išvyti maurai. Šalia jos esančioje koplyčioje palaidota karališkoji pora – Izabelė I ir Ferdinandas II. Ta pati Izabelė I, kuri palaimino K. Kolumbo keliones, atnešusias Ispanijai ne tik šlovę, bet ir turtus. Čia taip pat yra ir šių karalių muziejus, kuriame eksponuojami jų asmeniniai daiktai, tokie, kaip Izabelės karūna, skeptras, meno kolekcija, Ferdinando kardas.

Kalmarų porcija buvo iššūkis skrandžiui.

Beje, ispaniškas žodis „granada“ lietuviškai reiškia „granatas“, kuris yra visiems žinomas vaisius. Aišku, dėl to net gatvių dekoratyviniai stulpeliai, suvenyrai yra puošti šių vaisių detalėmis. Beje, vietinis granatas puikaus skonio – saldus ir su stambiomis sėklomis, o iberijos kumpis, kaip ir tradicinė jų čiorizo dešra su paprikomis, tiesiog tirpsta burnoje.
Granada, kurioje susipina kalnai, išpuoselėti sodai, žaismingos paukščių giesmės, nuostabus maistas ir oras, draugiški žmonės ir tiesiog gatvėje šokamas aistringas flamenkas – ypač efektinga kelionės po Andalūziją pabaiga. Tokia stipri, kad supratome, jog tikrai sugrįšime į šį kraštą – įkvėpti, pajusti, sužinoti.

*Arabeska – islamo šalių meno sudėtingo piešinio ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalinių arba geometrinių motyvų.
*Alkazaba – pilis, pastatyta už maurų miesto sienų.