Redakcijoje – žurnalistikos pradžiamokslis

Gruodžio 7 dieną sukanka 75-eri, kai išėjo pirmas rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ numeris. Per tą laiką redakcijoje dirbo daugybė talentingų, įdomių ir tikrą aukštąją gyvenimo mokyklą išėjusių žurnalistų, kitų darbuotojų. Vieni jų tapo žurnalistikos pažibomis ir tebekuria, kiti jau iškeliavę Anapilin. Šįkart talpiname žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO prisiminimus iš pernai išleistos knygos „Dviejų ąžuolų istorija“ – apie darbą laikraštyje, redakcijoje sutiktus žmones, ypač apie pirmąjį jo žurnalistikos mokytoją Vincą Staniulį.

Jaunuolio neglostė

Žurnalistikos mokytojas Vincas Staniulis.

Dar X klasėje, pavydėdamas klasės aktyvistės Danutės Tarasevičiūtės iššūkiui – žinutės publikavimui rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“, pabandžiau ir aš. Neprisimenu, kokio turinio buvo tie rašinėliai, bet, mano pasitenkinimui, laikraštis juos ėmė spausdinti. Net honorarą – po 1, 2 ar 3 rublius mokėjo, o mokiniui tai buvo dideli pinigai. Juos išleisdavau bemat: su Justinu Adomaičiu prisipirkdavom knygelių, daug išleisdavau darydamas nuotraukas.
Dažniausiai mano literatūrinius bandymus apdorodavo patyręs laikraščio redaktoriaus pavaduotojas Vincas Staniulis (1939–2012), kuris vėliau man tapo pirmuoju žurnalistikos mokytoju. Jis tik ką buvo pradėjęs studijuoti VU žurnalistiką, kai mane pakvietė dirbti redakcijoje. Šis žmogus, beje, gimęs netoli Balbieriškio, Kunigiškiuose, lėmė mano tolesnį pasirinkimą ir visą kūrybinę karjerą. Ir šiandien dar turiu beveik visus man rašytus laiškus. Štai viename, rašytame 1968 m. gegužės 29 d., jis negaili kritikos: nuotraukos ne kokios, pilkos, apsakymas – kone kriminalistika, bet kai kurie eilėraščiai neužsigulės. Tačiau patys maloniausi žodžiai pabaigoje: „Kur vis tik linksta širdis? Laikraštis netraukia? Galvą turi – nepražūtum…“
Dar anksčiau nusiųstam rašiniui apie Paukščių šventę ir žinutei apie koncertą mokykloje jis taip pat saldainių nebarsto: neaišku, kuo abiturientas gyvas, koks jo požiūris į gyvenimą, apie ką svajoja. „Apie vyrą, turintį nors motociklą su priekaba, kaimo romantiką, kada 100 ha tenka tik trys darbingi vyrai?“ – ironiškai klausė V. Staniulis.

Sunkus krikštas
Birželio 8-ąją rašytas laiškas palankesnis. Jo pabaigoje kviečia užsukti į redakciją, pasišnekėti, atsivežti tvirtą savo nuomonę apie darbą redakcijoje. Kur nevažiuosi! Bemat nurūkau. Ir jau liepos mėnesį buvau įdarbintas fotokorespondentu, mat jau turėjau nuotraukų gamybos kamaroje praktikos. Atlyginimas gal 70 rublių, bet man tai buvo lobis.
Na, ir prasidėjo. Kaip tik stojo javapjūtė. Sodina Vincas į savo „Ural“ motociklo priekabą ir rūkstam link Jiestrakio. Gal kokį laukuose plušantį žmogelį pamatysim. Dulkės tik rūksta. Sustojam. Vincas sako: matai, vyriokas su traktorium, bėk, pliaukštelk porą sykių. Skuodžiu per ražienas, tik „Zorkij“ ant kaklo mataruoja – buvau jaunas, greitas. Išlipa iš kabinos nuo darbų pajuodęs, nuo prakaito ir dulkių paišinas traktorininkas, aš jį ir šiaip, ir taip „nutraukiu“ ir maunu atgal į vieškelį. Vincas iš tolo klausia: viskas gerai? O kaipgi, išpučiu krūtinę. O tu pakalbėjai, nors pavardės paklausei? Neeee…, vypteliu. Varau atgal, o to traktoriukas jau ana kur…
Tokie buvo žurnalistiniai krikštai. Jų būta nemažai. V. Staniulis visą laiką sakydavo: nesėdėk už stalo, žurnalistą kojos maitina. Tad sėsdavau į „paziką“, kartais paveždavo iš vykdomojo grįžtantis kolūkio pirmininkas (redakcija ir rajono VK buvo tame pačiame Prienų pastate Tarybų aikštėje) ar koks kolega ir – pirmyn po kaimus. Ieškojau darbo spartuolių, gerų melžėjų, kultūros namų vadovų, saviveiklininkų, kokių nors keistuolių, amatininkų. Kritinių medžiagų nerengiau, nes jų temas iš anksto reikdavo derinti su vykdomuoju ir partijos rajono komitetais. Šie akylai sekė kiekvieną laikraščio žodį ir kiekvieno žurnalisto krustelėjimą.
Laikraščiui tikdavo viskas, tik visada nuotraukos turėdavo būti su kokiu nors tekstu. Kartais ir nepavykdavo: kadrai, kuriuos pats mažytėj patalpėlėj šalia redakcijos ir spaudžiau, ne visada išeidavo ir tiko viešinti – dėl turinio ir dėl kokybės. Mėginau ir „meninės“ fotografijos žanrą, bet nelabai kas išėjo: nufotografuota kaimyno višta ar Nemune plūduriuojanti valtis redakcijos griežtosios atsakingosios sekretorės Aldonos nedomino… Tada nedaug galėdavo padėti ir visada besišypsantis redaktorius Antanas Matulaitis, vadovavęs laikraščiui net 21 metus.
O Vincas tik užtraukdavo dūmą (jis buvo prisiekęs rūkorius) ir sakydavo: turėk kantrybės, vyruti, ne viskas iš karto…
O iš kur ta jauno kantrybė! Buvau kiek išpaikintas. Juk žurnalas „Moksleivis“ jau buvo išspausdinęs porą eilėraščių su autoriaus nuotrauka ant Nemuno skardžio… Vadinasi, gimsta genijus! Gerai, kad šią puikybę labai sumaniai gesino Vincas. Jis negailėjo karčių kritikos žodžių (sakydavo: nesiseilėk, vyrui netinka), bet ir patardavo, pataisydavo, viską įvilkdamas į kaimiško humoro rūbą. Juk jis vedė humoro skyrelį „Nikodemas Niuksas“.

„Kažkas manęs neras…“
Vėliau V. Staniulis vadovavo redakcijai (1989–1990 m.), dirbo Radijuje ir televizijoje (LRT) Prienų rajono korespondentu, Kauno laikraščiuose „Tėviškės žinios“ ir „Kauno diena“, 1987 m. išleido apsakymų knygą „Saulė, vėl saulė“, žurnalas „Nemunas“ paskelbė keletą jo apsakymų.
Deja, jo saulė geso. Kai likus iki mirties keletui metų jam paskambinau, jis sunkiai rinkdamas žodžius sakė: skauda, ir ten, ir ten, bet laikausi ir dar laikysiuosi… Neilgai: 2012-ųjų lapkričio 7 d. 74-erių sulaukusio žurnalisto netekome… Dabartinė „Gyvenimo“ redaktorė Ramutė tuomet in memoriam citavo žemiečio Just. Marcinkevičiaus eilutes:

…kur nors manęs nėra
kur nors turėčiau būti
kažkas manęs neras
rugsėjy ar rugpjūty
trumpėjančioj dienoj
ilgėjančioj nakty
nutolstančioj dainoj
galbūt visai arti…

* * *
Dabar dažnai užsuku į Prienus, aplankau tą patį rajono vykdomojo komiteto pastatą. Kartais užsuku į II aukštą, o jo kampe – mero kabinetas. Būtent šioje vietoje, kur sukiojasi aukšta rajono vadovo kėdė, kažkada „Naujo gyvenimo“ redakcijoje sėdėjau ir aš su kitais, labiau patyrusiais laikraščio žurnalistais. Meras Alvydas Vaicekauskas juokauja: o gal kada šioje vietoje vėl sėdėsi?.. Vėliau, po 1968 m., jau studijuodamas joje atlikdavau žurnalistinę praktiką. O kitapus laiptų – buvusios „fotolaboratorijos“ kambarėliai… Dvigubas jausmas: tų dienų ilgesys ir supratimas, kaip toli ir negrįžtamai tu nužengei gyvenimo keliu…
Bet išlieka jų – puikių redakcijos žmonių – veidai. Linksmas ir kiek atsipalaidavęs Vytautas Masikonis, griežta atsakingoji sekretorė Aldona, žemės ūkio asas Tarutis, visada maloni buhalterė, mašininkė. O kur dar spaustuvės darbuotojai. Visų gi neprisiminsi. Tik jų atvaizdas ir geri darbai išlieka ilgam…
Česlovas Iškauskas

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *