Jūratė Zailskienė: Andalūzija – kraštas, kuris ne tik nustebino, bet ir privertė įsimylėti

Keliauk. Pažink. Dalinkis.

Kelionės automobiliu po Europą – mūsų šeimos aistra dar nuo 2000-ųjų metų. Aistra, kuri padovanoja mums daug nuostabių pažinimo akimirkų ir nuolat besikeičiančių vaizdų, kuri suteikia naujų žinių bei patirčių.

Sevilijos Alkazaro menės.

Šiais metais spalio mėnesį suplanavome aplankyti Ispaniją, tiksliau – Andalūzijos kraštą, kuris garsėja daugiakultūre istorija, nuostabia architektūra, neįtikėtino prabangumo bažnyčiomis, flamenku, iberijos kumpiu, cheresu ir dar daug kuo. Žinau, kad visko per vieną kelionę neįmanoma pamatyti, sužinoti ir pajausti nė viename krašte, bet užčiuopti tam tikrus išskirtinumus tikrai galima. Tad pabandysiu papasakoti apie tai, kas paliko didžiausią įspūdį.
Mums, keliaujantiems automobiliu, labai patiko Andalūzijos keliai – geri ir nemokami, maistas – įdomus ir skanus. Degalinių, viešbučių, maitinimo įstaigų, parduotuvių tinklas puikus, kainos nedaug kuo skyrėsi nuo lietuviškų. Spalio oras buvo tobulas – dieną sušildavo iki 26–30 laipsnių. Vieninteliai minusai – vėsoki rytai, ankstokai besibaigiantis šviesos metas (apie 20 val.) ir brangios turistinių miestų stovėjimo aikštelės. Žinoma, teko prisitaikyti ir prie andalūziečių gyvenimo ritmo – veiklas planuoti rytais iki 14 val. ir vakarais po 18 valandos. Nuo 14 iki 18 val. nedirbdavo parduotuvės, kavinės, tad tuo metu net pavalgyti buvo iššūkis.

Sevilijos katedros vienas iš altorių.

Keliaudami Kordobos link žavėjomės vis besikeičiančiu Andalūzijos reljefu – neaprėpiamais akimis dirbamais javų laukais, alyvmedžių giraitėmis, be pradžios ir pabaigos plytinčiais ąžuolų miškais. Būtent šių ąžuolų gilės, kuriomis minta rudenį laisvai ten vaikštančios iberijos kiaulės, suteikia garsiajam iberijos kumpiui ypatingą skonį. Nesusilaikėme, vieną kumpį (koją) parsivežėme namo.
UNESCO paveldo sąraše esantį miestą net nesvarstydami įtraukėme į kelionės maršrutą. Kordoboje, kurią nuo 716 m. apie penkis šimtus metų valdė musulmonai, vieni iš traukos objektų yra 16 arkų Romėnų tiltas per Gvadalkiviro upę ir maurų* pastatytas Alkazaras*. Mieste – ne viena skulptūra, kuri suteikia žaismingumo: mergaitė su kibirėliu ant karties laistanti gėles, mergina, skaitanti laikraštį, ir pan. Tik pasiekę senamiestį pasijutome esantys tarsi X amžiuje – akmenimis grįstos siauros gatvelės, mažos juvelyrų dirbtuvėlės, kaltiniai geležies ornamentai, atviri kiemeliai su rytietiškomis mozaikomis, kolonos, maurų architektūra. Šie egzotiški vaizdai Europoje – sužavi ir užburia, dar net nepamačius paties svarbiausio šio miesto objekto – VIII amžiuje maurų pastatytos Didžiosios Kordobos mečetės, dabartinės katedros. Užėjus į pastatą, tiesiog sustingsti. Neįmanoma žodžiais nupasakoti to įspūdžio, kuris tikrąja ta žodžio prasme pritrenkia. Mečetės stogą remia daugiau kaip 850 jaspio, marmuro, granito kolonų, kurios statytojų buvo paimtos iš to meto romėniškų ir vestgotiškų statinių. Ši mečetė garsėjo kaip didžiausia ir gražiausia mečetė Europoje su tvarkinga apelsinmedžių giraite. Išvijus maurus iš Iberijos pusiasalio, pirmoji koplyčia su arkomis mečetėje

Flamenko šokis tiesiog gatvėje.

pastatyta 1371 m., o 1523 m. konsekravus mečetę ir dalį jos nugriovus, čia pradėta statyti katedra su itališko stiliaus kupolu. Vietoje minareto pastatyta 93 metrų aukščio varpinė, o viduje įrengtos net 49 koplyčios. Ir mečetės, ir kadedros vidus – prabanga tviskantis statinys. Vis dėlto Didžioji Kordobos mečetė, puikus rytų ir vakarų kultūros derinys, tarsi sako mums – ne tokie mes ir skirtingi.
Vienas iš išskirtinių Andalūzijos puošybos elementų yra glazūruotos plytelės – azulejos. Su jų gamybos menu ispanus supažindino maurai. Azulejo arabiškai reiškia „akmenėlis“. XVI a. atsiradus naujai jų gamybos technologijai, plytelės pradėtos naudoti iškaboms, parduotuvių fasadams ir net reklaminiams skydams. Įspūdingomis azulejomis išpuošti ir 11 barokinių bažnyčių bokštų mus stebino Ecijos mieste, kuris yra pakeliui nuo Kordobos Sevilijos link. Ecijoje skanavome gardžiųjų ispaniškų spurgų (churros), kurios kepamos, tik kai klientas užsako, ir valgomos su karštu šokoladu ar kava. Šiame mieste mes lankėmės šeštadienį, tad buvo įdomu ir smagu stebėti andalūziečių vestuvių tradicijas – supratome, kad jie tikrai mėgsta puoštis, o svečiai vos tilpo į erdvias bažnyčias.

Prabangusis Kristupo Kolumbo kapas Sevilijos katedroje.

UNESCO paveldo sąraše esanti Sevilija (vietiniai taria Sevija), kurios katedroje ypač prabangiai palaidotas Kristupas Kolumbas, net ir spalio mėnesį pasitiko dideliu turistų būriu. Galima tik įsivaizduoti, kiek jų čia būna vasarą, atostogų metu. Ir požeminės automobilių aikštelės pasako, kad miestas vertas apsilankymo, ir kad teks nepagailėti, pavyzdžiui, 20 eurų už 9 valandas. Taip, Ispanijoje parkavimas „kandžiojasi“. Ypač požeminis. Bet kai apsilankai maurų 1181 metais pastatytuose Sevilijos Karališkuosiuose rūmuose (Alkazare), kuriuose daug vidinių kiemų ir išpuoštų menių, nuostabus sodas – pamiršti kainas. Tai, kad 1492 m. buvo atrasta Amerika, miestui suteikė gerą strateginę padėtį prekyboje tarp dviejų žemynų. 1503–1717 m. Sevilijoje veikę prekybos namai turėjo karališkąjį prekybos monopolį su visomis Ispanijos kolonijomis. Taip miestas tapo pagrindiniu Ispanijos kultūros centru, kuriame įsikūrė gausios italų ir prancūzų pirklių kolonijos, iš Amerikos buvo gabenamas auksas ir sidabras. Tad

Didžioji mečetė Kordoboje.

nenuostabu, kad visoje Andalūzijoje bažnyčios, rūmai, namai yra itin turtingi. Didelėje Sevilijos gotikinėje katedroje, pastatytoje 1402–1519 m. vietoje XII a. mečetės, yra daug žymių dailininkų paveikslų (pvz., El Greko), nuostabaus grožio altorių, skulptūrų. Užlipus į katedros varpinę Giralda (97,5 m aukščio), buvusį minaretą, atsiveria Sevilijos panorama su įstabiais statiniais, koridos arena, bažnyčių bokštais. Beje, labai nustebino, kad į bokštą lipome ne laiptais, nes jų tiesiog nebuvo – o nuožulniu taku, kaip dabar įprasta, pritaikytu tėvams su vaikų vežimėliais ar neįgaliesiems.
Būtent Sevilijoje pirmą kartą kelionėje pamatėme gyvai šokamą flamenką, paskanavome garsiosios šaltos pomidorų (gaspačio) sriubos (ji mums nelabai patiko). Vaikščiodami po senajį, galima sakyti, autentišką, žydų kvartalą, jautėmės kaip viduramžiais. Suvenyrų parduotuvėlės, kavinukės, žirgai su karietomis, vežiojantys turistus, kastanjetės garsai – tiesiog užbūrė.
Bus daugiau


*Maurai – bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas. Po to maurai dalyvavo arabams užkariaujant Iberijos pusiasalį. Vėliau maurais vadinta musulmonų tauta, viduramžiais gyvenusi dabartinės Ispanijos teritorijoje (Al Andalusijoje). Tautos pavadinimas kildinamas nuo Romos provincijos Mauretanijos ar Mauritanijos karalystės. Maurai yra maišytos ispanų, arabų ir berberų kilmės. Tarp XI a. ir XVII a. buvo priversti persikelti į Šiaurės Afriką, daugiausiai dabartinį Maroką.
*Alkazaras – Ispanijoje – gynybinių mauriškų rūmų pavadinimas; gyvenamosios ir ūkinės patalpos juosė kiemą su portikais.

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.