Laukimas… ar pabėgimas?

Mezgu ir mezgu… jau keletas dienų be perstojo, kai tik galiu atitrūkti nuo kitų darbų. Nesu gera mezgėja, bet keletą nesudėtingų raštų išmokau dar vaikystėje ir vieną kitą mezginį esu prasimaniusi. …Uždėti, sumegzti kartu su išvirkčia akimi, gerąją nukelti… Sumegzti, uždėti, nukelti… Švelnūs siūlai teka tarp pirštų, o mintys taip pat, vos spėja paskui mezginio eilutes. Turiu skubėti, sąrašas šalikų ilgokas, kaip ir jie patys. Dabar tokie madoje – dvigubi, dar turi užtekti apsivyturiuoti aplink kaklą kelis kartus, kad vos tik nosis kyšotų, nesvarbu, kad blauzdos ar nuogos bambos iš po trumpo nertinio matosi. Šitas, ramesnių ir šiltų spalvų – vyresnėliui. Šiemet jau savo pirmąjį jubiliejų atšventė, anūkėlės sulaukė. Ir pats toks ramesnis, išmintingesnis patapo. Nebešokinėja kaip degtukas, kai kas nepatinka, o jaunystėje buvo vargelio, vis kur nereikia įsipainiodavo. Jaunesnysis ramesnis, meilesnis, labiau dalykiškas ir mokantis kiekvienoje situacijoje greit susigaudyti, diplomatiškai reikalą išspręsti. Tegul bus jam šitie, linksmesnio atspalvio melanžiniai siūlai. Taip ir derinu kiekvienam – dideliam ir mažam pagal charakterį, pagal akių spalvą, pagal pomėgius. O ar pataikysiu – nežinia. Nežinia apskritai, ar užsiriš kada, ar nešios… Kas man. Svarbu mezgu, stengiuosi, nes taip sugalvojau: Kalėdoms visiems po šaliką…
Tik, beje, kodėl sugalvojau dabar čia jums apie tai papasakoti? Apie tai, kad mezgu paprasčiausius šalikėlius? Kad visą savo laisvą laiką nersiu ir nersiu akį po akies – vienodai, ramiai, neskubėdama… Nersiu ir galvosiu, apie visus saviškius, apie tai, kaip greičiau ateis tylus ir ramus šv. Kalėdų metas? O gal tiesiog nedrįstu prisipažinti, kaip labai pavargau nuo viso to, kas vyksta aplink mane ir mus visus – nuo maršų, gaudynių, sienų statymo, nuo galimybių ir negalimybių, nuo vetavimų, draudimų, leidimų, brangimų, nežinios ir tiesiog absurdiško triukšmo? Pavargau, o pakeisti nieko negaliu – nebent pačiai maištauti ir triukšmauti? Nepadės… Todėl, gal tiesiog taip – akis po akies… eilutė po eilutės, taip šiltas mezginys sušildys ar pradžiugins mano vaikus ir vaikaičius, o man tiesiog padės paprasčiausiai pabėgti nuo to, kas žeidžia ir skaudina. Nebežinau, ar tai pabėgimas, ar laukimas? Laukimas kažko šviesaus ir tikro? Žinau tik viena – tikri bus mano šalikėliai, tikrai danguje sužibės Žvaigždė…
Augustina
P.S. Ir dar… rytoj šventas Martynas, paskutinė senolių švęsta rudens šventė. Žemaitijoje tądien valgydavo žąsį ir iš krūtinkaulio burdavo orus. Sakydavo, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos – su ledu. Va, tuomet tai ir pravers mano šalikėliai!


Lapkričio priminimai…

Nori nenori, visiems teks išgyventi, išbūti tamsųjį metų laiką. Ypač lapkritis, tas virsmo tarp spalvingo rudens ir juodai baltos žiemiškos grafikos mėnuo ne tik liūdina, bet kartais kelia labai neramias nuotaikas. Neturime tam pasiduoti nė akimirkai! Tiesiog nedelsdami įjunkime geltoną šviesoforo šviesą – pasiruošimo ramiam žiemos metui ir švenčių laukimo nuotaiką – ir net nepajusime, kad laikas ims tiksėti visai kitu, jau žaismingu ritmu.

Namams…
Sugrįžome į namus iš sodų, sodybų ar tiesiog daugiau laiko leisime uždarose patalpose, todėl šį tamsų mėnesį stenkimės, kad jie būtų kuo šviesesni ir jaukesni. Matomoje vietoje statykime žydinčius vazonus – ypač parsineštus iš lauko – tegul jų žydėjimas vis dar primena vasarą, merkime paskutiniųjų žiedų puokštes.
Ištraukime iš stalčių ar spintelių dekoratyvines žvakes. Daugelis jų nebaigtos deginti, todėl sunaudokime niūriomis popietės valandomis – mėgaukimės jų skleidžiama šviesa ir aromatu triūsdami virtuvėje, žiūrėdami filmą ar tiesiog lygindami skalbinius. Nuotaika visuomet pagerės, jei fone tyliai skambės gera muzika. Tam nereikia ypatingų progų ar švenčių – mūsų kasdieninės valandos pačios brangiausios.
Švarioje ir kvapnioje virtuvėje po ranka ar matomoje vietoje turėtų atsirasti rudeniškos žolelių, uogų arbatos, pačių pasigaminti naminiai vaistai, užpilai nuo peršalimo. Štai garsioji aiškiaregė Vanga sakė, kad ant stalo visuomet turi būti medaus, nes jis traukia gerąsias dvasias, kurios neša į namus gėrį ir džiaugsmą. Po šaukštelį kasdien šio dievų maisto – tikrai pajusime jo naudą ( jei nesate jam alergiški).
Nesate tikri, ar nusipirkote tikrai natūralų medų? Štai keli patarimai, kaip pasitikrinti: užtepkite medaus ant duonos riekės – natūralus medus greitai sukietės, o su priemaišomis ar cukraus tirpalo jis duonos paviršių padarys drėgną. Valgydami natūralų medų prieš nuryjant jaučiame dilgčiojimą gerklėje. Dirbtinis tokio pojūčio nesukelia.
Verta išmėginti – ryto kavą su cinamonu. Cinamonas sušvelnina kofeino poveikį, palaiko pastovų gliukozės lygį kraujyje, mažina potraukį saldumynams, riziką susirgti cukriniu diabetu, suteikia kavai tonizuojantį poveikį, turi geismą žadinančių savybių, mažina cholesterolio kiekį.
Pats laikas traukti iš spintų šiltus žieminius rūbus – išvėdinkime juos, apžiūrėkime, ar tikrai švarius padėjome pavasarį. Gal kokia užsisenėjusi dėmė išryškėjo – laikas išvalyti. Skaros, šalikai, kepuraitės jau turi užimti savo vietą prieškambaryje.
Nepagailėkime dėmesio šiltai avalynei. Nors ją ir išvalėme padėdami vasarai, nepakenks dar kartą atnaujinti, impregnuoti. Jei baiminamės, kad lietingu oru per batų siūles į vidų skverbsis vanduo, išeidami į lauką tas vietas patepkime sėmenų aliejumi arba karšto vandens vonelėje išlydyto vaško ir aliejaus mišiniu (lygiomis dalimis sumaišykime).
Permirkusius batus galima greitai išdžiovinti panaudojus plaukų feną, tik jokiu būdu nepučiant karšto oro srovę, o tik šiltą. Lakuota avalynė atsparesnė drėgmei, tačiau ir ją būtina impregnuoti – specialiu lakuotos odos impregnantu batus verta išpurkšti bent tris kartus per šaltąjį sezoną.

Sodininkui, gėlininkui…
Šis ruduo būtent toks, kai dar galima kuo vėliau nupjauti paskutinį kartą veją – pavasarį galėsime mėgautis žalia dailia veja, nestyros nuo rudens likę augalų stagarai.
Sunku nuspėti, kokia bus žiema – snieguota ar besniegė. Todėl reikia imtis priemonių apsaugoti jaunus medelius ir kitus augalus nuo šalčių. Eglišakiai duos didesnę naudą, jei juos dar padengs iškritęs sniegas. Besniegę žiemą gal labiau apsaugos tik nuo kiškių ar stirnų bei kitų spygliuočių nemėgstančių graužikų.
Visuomet pasiteisina durpės. Užpylus neutraliomis durpėmis rožių, rododendrų, šilauogių ir kitų šalčio bijančių augalų šaknis padarome kauburėlį apie 40 cm pločio ir 20 cm aukščio. Tiesa, šilauogėms ir rododendrams labiau tinka rūgščios durpės, kurias pavasarį belieka paskleisti ir taip atnaujinti bei patręšti dirvą. Gėlynuose taip pat pavasarį tik išsklaidome durpes, kuriomis šiltinome.
Rododendrams rekomenduojama sukonstruoti apsaugą nuo žvarbių vėjų iš agroplėvelės. Sulankstyta į daugiau sluoksnių agroplėvelė gali pasitarnauti ir rožių apsaugai.
Nedideli šalčiai iki – 10 OC nėra pavojingi, tačiau reikia būti pasiruošus ir sekti sinoptikų pranešimus. Patyrę sodininkai sako, kad per anksti apdengę medelius agroplėvele arba mulčiuodami sukeliame pavojų jiems iššusti arba susirgti grybelinėmis ligomis.
Jeigu gerai pažįstate savo sodo augalus, žinote jų veisles, gal kai kuriuos, atsparius mūsų žiemoms, visai neverta dengti – užtenka gerai prižiūrėti, rudenį išpjauti nudžiūvusias ar būtinas genėti šakas.
Nesiverskime per galvą norėdami viską idealiai sode sutvarkyti. Pavyzdžiui, pavasariui ramiai galime palikti genėjimą. Kai kurių jautresnių šalčiams vaismedžių žaizdos gali tiesiog nespėti užgyti.
Užtat baltinimą palikti tik pavasariui – nepatartina. Gerai yra apsaugoti žievę ir žvarbiuoju metų laiku. Kalkės paprastai iki pavasario nusiplauna, tačiau dabar jau yra specialių mišinių, kurie atsparūs drėgmei ir tinka rudeniniam baltinimui. Nebūtina baltinti jaunų dar tik 4–5 metų medelių.
Iki gruodžio mėnesio reikia sugrėbti ir visus likusius lapus, o vaismedžius patariama nupurkšti vario sulfatu arba natrio karbamidu – nuo pat viršūnių iki pomedžių. Nupurškę natrio karbamidu ir nukritusius lapus, sunaikinsite visas lapuose esančias grybelines sporas.
Dažnai puolame prieš žiemą nupjauti visus daugiamečius augalus, nors to daryti visai nebūtina. Žiemoti galima palikti levandas, dekoratyvinius šalavijus, šliaužiančius šilokus, gvaizdes, uolaskėles, kitas gėles. Puikiai atrodo ir žiemoja su lapais bergenijos, eleborai, raktažolės, žiemės, žibuoklės ir kt. Nelieskime jų lapų, nebet pašalinkime nugeltusius, pažeistus.
Žiemą tvirti kai kurių augalų žiedkočiai, o dar su sėklų dėžutėmis ar žiedynais apsnigti atrodo įspūdingai. Pjauti ar nepjauti augalą pasufleruos pati jo stangri sudžiūvusi forma, o pajuodę, drėgni ir išgulę augalai turi būti sutvarkyti.

Daržininkui…
Sulaukę gero derliaus, galime pasidžiaugti, kad dirvožemis gyvas ir dar gausus maisto medžiagų. Tačiau vis prastėjantis derlius verčia sunerimti, gal jau žemelė nualinta?
Jeigu daržą buvote apsėję, pav., garstyčiomis, būtinai apkaskite iš rudens. Jeigu augo lubinai, galima palikti žiemoti ir apkasti pavasarį. Verta daržui skirtą žemę pabarstyti kompleksinėmis rudeninėmis trąšomis – jos padės atkurti dirvą naujam sezonui.
Tačiau svarbiausias daržininko rūpestis dabar – kuo ilgiau išsaugoti užaugintą derlių. Pagrindiniai principai, kurių reikia laikytis atrenkant daržoves ilgesniam laikui, yra jau žinomi nuo seno – daržovės turi būti sveikos, be pažeidimų, sausos, kruopščiai nuvalytos, subrendusios. Patalpos taip pat turi būti tam pritaikytos – tai sausas rūsys arba vėsus ir sausas sandėliukas.
Atrodo, mažiausiai dėmesio reikalauja bulvės, bet taip nėra. Tuo labiau jų negalima laikyti maišuose. Labai svarbu perrinkti ir atskirti pažeistas ir kuo greičiau jas suvartoti. Apie mėnesį tamsioje patalpoje išlaikius bulves jas dar kartą reikėtų perrinkti ir tada jau laikyti 7–10 OC temperatūroje.
Kopūstų laikymui labai svarbus jų nuėmimo laikas. Gyvybiniai šios daržovės procesai sulėtėja ir gūžė yra pasiruošusi žiemoti, kai temperatūra yra 0–5 OC. Svarbu derlių nuimti sausu oru – bent porą dienų pataikyti be lietaus. Ir rauti su šaknimis! Tik po kelių dienų, jiems apdžiūvus, galima apipjaustyti šaknis. Paliekama po keletą dengiamųjų lapų, kurie apdžiūvę sudaro gerą apsaugą gūžei. Dedame ant lentynų kotais į viršų ir laikome gerą drėgmę (drėgnis 90–95) turinčioje patalpoje. Įsimetęs grybas ar pelėsis, deja, tuoj pat pražudys kopūstų derlių.
Jau tikriausiai visi daržininkai žino ir prisimena, kad kopūstai nemėgsta bičiulystės su vaisiais.
Naujovė – gūžės, nuėmus dengiamuosius lapus ir nupjovus šaknis, vyniojamos į maistinę plėvelę.
Nuo senų laikų patikrintas metodas burokėlius ir morkas laikyti smėlio dėžutėse 0–3 OC temperatūroje. Pasiteisino ir sluoksniavimas dėžutėse, perklojant polietileno plėvele. Tik svarbu laikas nuo laiko jas perrinkti.
Burokėliai skaniausi ir geriausiai laikosi, kai būna nukasti iki šalnų. Lapus nupjauname, apdžioviname ir sandėliuojame dėžutėse su smėliu 1–3 OC temperatūroje.
Tačiau visi sutaria, kad norėdami savo užaugintą derlių išlaikyti kuo ilgiau, galvokime apie tai dar pirkdami sėklas – rinkimės vėlyvas veisles.


Baltagūžių kopūstų skonis vienas iš maloniausių iš visų kopūstų veislių. Juose gausu skaidulinių medžiagų, magnio, vitaminų K ir C, baltymų, riebalų, angliavandenių, kalio ir kalcio, fosforo, jodo ir kt. Jie ypač tinka troškinti, dera su pupelėmis, morkomis, porais, salierais ir svogūnais.
Tinkamiausi kopūstų prieskoniai – kmynai, laurų lapeliai, muskatai, petražolės, baltieji pipirai, kalendros, laiškiniai česnakai.
Garbanotieji kopūstai – taip pat baltagūžių veislė. Jų skonis kiek aitresnis. Tinka šutinti ir ruošti kaip baltagūžius. Viršutinius žalius lapus pirmiausia reikėtų kiek pavirti.

Troškinti kopūstai su kmynais
Reikės: 1 kg baltagūžio kopūsto, 1/8 l daržovių sultinio, 100 g lydyto sviesto, 2 šaukštelių cukraus pudros, 2 šaukštelių kmynų, pusės šaukštelio druskos.
Viršutinius lapus nulupkite, perpjaukite gūžę į keturias dalis, išimkite kopūstkotį. Ketvirčius išskirstykite lapais ir juos supjaustykite plačiomis juostelėmis. Puode ištirpinkite sviestą, į jį dėkite ir maišydami pakepinkite cukrų, po truputį sudėkite kopūstų juosteles, pilkite po truputį karštą sultinį, berkite kmynus (jei nemėgstate, berkite tarkuoto imbiero ar sojų padažo) uždenkite ir lėtai troškinkite apie 40 min. Pabaigoje suberkite druską, jei skystis visai išgaravo, galima dar įpilti sultinio ar vandens. Labai tiks prie rūkytų dešrelių, kiaulienos kepsnių, kalakutienos kotletų.

Garbanoti kopūstai su šonine arba lašinukais
Reikės: 1 kg garbanotųjų kopūstų, 2 l vandens, šaukštelio druskos, 1/4 daržovių sultinio, 4 šaukštų grietinės, 2 šaukštelių konservuotų žaliųjų pipirų, 50 g šoninės ar lašinukų su raumeniu (kelios riekelės), šaukšto aliejaus.
Viršutinius lapus nuimkite, perpjaukite kopūstą į 4 dalis, gerai nuplaukite šaltu vandeniu ir dėkite į pasūdytą verdantį vandenį. Virti apie 10 min. Išgriebtus ir gerai nuvarvintus kopūsto ketvirčius dėkite į kepimo formą, užpilkite karštu sultiniu, grietine, sumaišyta su žaliaisiais patraiškytais pipirais ir skeudinkite apie 15 min. 220 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje ant vidurinės lentynos. Tuo tarpu aliejuje skrudinkite lašinukus ar šoninę. Kopūstus patiekiame su skrudintomis lašinukų riekelėmis, virtomis bulvėmis, apibarstytomis žalumynais, ar kepta vištos krūtinėle.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *