Kaip fizinis aktyvumas padeda pajusti gyvenimo džiaugsmą

Ar galite prisiminti įvykį, apie kurį nedvejodami pasakytumėte: „Ta akimirka pakeitė mano gyvenimą“?
Visame pasaulyje fiziškai aktyvūs žmonės jaučiasi laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu. Ir visiškai nesvarbu, kokią veiklą jie mėgsta – vaikščioti, bėgioti, plaukioti, šokti, važinėti dviračiu ar žaisti sportinius žaidimus, kilnoti svorius ar užsiimti joga. Tokie žmonės dažniau siekia savo tikslo, turi gilesnį dėkingumo, meilės ir vilties jausmą. Žmonių, kenčiančių lėtinius skausmus, fizinę negalią, sergančių sunkiomis psichinėmis ir fizinėmis ligomis, ir net slaugos ligoninių pacientų tyrimai įrodė, kad psichologinė ir socialinė fizinio aktyvumo nauda nepriklauso nuo asmens fizinio pajėgumo ir sveikatos būklės. Viltis, prasmė ir bendrystė – pirmiausia siejami su judesiu, o ne su fizine forma.
Tačiau kaip fizinis aktyvumas skatina žmogų būti laimingesnį? Kodėl fizinis aktyvumas džiugina? Visiškai paprasta – psichologinio judėjimo poveikis nepalyginamai didesnis nei endorfinų antplūdis. Judėjimas daro didelę įtaką daugeliui galvos smegenyse esančių cheminių medžiagų, kurios mums teikia energiją, mažina nerimą ir apsaugo mus nuo depresijos, panikos priepuolių. Nuolatinis fizinis aktyvumas palaiko galvos smegenų fizinę struktūrą, kad būtume imlesni džiaugsmui ir socialiniam bendravimui. Judėjimas yra vienintelis bendravimo su pasauliu būdas, todėl mūsų biologija apima tiek daug judėjimo teikiamų privalumų. Pirmiausia judėjimo naudą rodo tai, kaip galvos smegenys ir kūnas skatina norą gyventi, bendravimo norą (žmonės yra laimingesni, kai yra bendruomenėje, jie tada ne vieniši), atskleidžia mūsų gerąsias puses ir leidžia pamatyti kitų gerąsias savybes, leidžia patirti visa, ką turime žmogiškiausio. Tai viena iš priežasčių, kodėl visose kultūrose judėjimas yra džiugiausių ir prasmingiausių tradicijų pagrindas.
Bėgimas, važiavimas dviračiu, žygiai pėsčiomis, plaukimas, įvairios mankštos, šokiai ar joga… viskas, kas verčia judėti ir dažniau plakti širdį, prisideda prie to, kad mūsų prigimtis atlygintų už norą nepasiduoti. Svarbu – nuolatinis vidutinis intensyvumas, tiesiog daryti tai, kas jums vidutiniškai sunku ir turėtų tęstis bent 20 minučių. Nuolatinis fizinis aktyvumas laikui bėgant įpratina galvos smegenis pamėgti mankštintis, norėti tai daryti vis ilgiau, dažniau ir jausti poreikį. Tai – vaistas. Judėjimas tampa nenugalimu įpročiu tik tada, kai jis malonus. Smegenys, suprasdamos, kad dedamos pastangos, padeda formuoti naują įprotį.
Ir vis dėlto žmonės yra aktyvūs nevienodai. Mokslininkai nustatė, kad polinkis būti aktyviam iš dalies yra paveldimas – apie 50 proc. fizinio aktyvumo skirtingumo lemia genetika. Elgesio genetika nauja sritis, tyrimo metodai tobulėja, atsiranda naujos įžvalgos, be to, ne viskas priklauso ir nuo genų. Aktyvumui turi įtakos ir daug psichologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių. Kita vertus, kiekvienam įdomu sužinoti, kokie gi tie mūsų genai… Kai pradedu stebėti judėjimo poveikį, nesu tikra, kas vyksta smegenyse, bet pastebiu, kas vyksta mano mintyse. Ir tada neabejoju, kad tai geriausias atrastas priešnuodis kankinančiam nerimui bei priemonė nereikalingoms mintims išblaškyti. Toks poveikis labiau išryškėja nuolat sportuojant. Reguliarus fizinis aktyvumas sustiprina ryšius tarp nerimą slopinančių smegenų sričių, nervų sistemos būsena tampa labiau subalansuota ir mažiau linkusi pasiduoti „pulk arba bėk“ reakcijai.
Judėjimas taip pat yra vienas iš būdų žmonėms suartėti. Solidarumo jausmas padeda paaiškinti, kodėl treniruoklių salės, sveikatingumo klubai ir sporto komandos draugai jaučiasi kaip šeima, kodėl žmonės įgyja jėgų, kai susiburia, prisijungia vieni prie kitų pavaikščioti ar pabėgioti – kad pasijustų sveikesni. Kolektyvinis veiksmas mums primena, kad esame kažko dalis, o judėjimas bendruomenėje primena, kur mūsų vieta.
Psichologai kolektyvinį džiugesį įžvelgia šokio ir grupinės jogos sinchronijoje, būtent tuomet, kai sutartinai kartu judame. Vienas reikšmingiausių kolektyvinio džiaugsmo momentų yra išnykstančių ribų jausmas. Tai galime pajusti tada, kai nebelieka to, kas tave riboja arba tiesiog atsiranda fizinio ryšio pojūtis. Socialinis ryšys paskatina endorfinų antplūdį, padedant sutvirtėti mūsų bendrystei (įvairios pagalbos formos, juokas, dainavimas, šokis, pasakojimai). Kai judame drauge, tam tikru svarbiu požiūriu susiejame savo likimus ir prisidedame prie gerovės tų, su kuriais judame. Atrodo, kad turime bendrą tikslą, jungiamą bendrų vertybių ir veikiantį kaip vienas vienetas. Tai ne tik sustiprina, bet ir pakelia dvasią, tampame labiau linkę manyti, kad atsiranda daugiau teisingumo, kad žmonės iš prigimties yra labiau geri nei blogi, ir problemos, dėl kurių protestavome, yra išsprendžiamos. Istorikas W.H. McNeillas rašo: „Euforinis atsakas į buvimą drauge per giliai įsišaknijęs mūsų genuose, kad jo ilgainiui netektume. Tai tebėra galingiausias būdas sukurti ir palaikyti bendruomenę.“
Kartais mus taip prispaudžia bėdos, kad net ir gyventi nesinori, tiesiog neturime jėgų surasti kelio grįžti į normalų gyvenimą. Tikriausiai ne vienam yra kilusi mintis: „Galbūt pasijusčiau geriau, jei imčiau sportuoti?“ Pradėjus bėgioti, daugiau vaikščioti pėsčiomis ar dar kaip nors sugalvojus išjudinti save, pastebi, kaip malonu būti gryname ore, kai šviečia saulė, dvelkia vėjas…ir net lietaus dulksna atgaivina… Leidžiant laiką gamtoje nurimsta mintys, atsiranda tokios emocijos, kaip nuostaba, smalsumas, viltis, kurios yra natūralios nerimo, susierzinimo ir depresijos priešingybės. Pajunti tylą, ramybę, susitaikymą ir harmoniją. Fizinę veiklą natūralioje aplinkoje psichologai vadina žaliąja mankšta. Deja, pastaruoju metu mes gana daug laiko praleidžiame uždarose patalpose. O juk ilgą istorijos laikotarpį žmonių smegenys vystėsi, kai didesnę laiko dalį jie leido lauke, būdami susiję su gamta. Dėl to žmogaus sąmonė taip stipriai ir reaguoja į gamtą. Fizinė veikla gamtoje taip pat padeda pajusti įgimtą džiaugsmą, kurį biologas E.O.Wilsonas vadina biofilija arba meile viskam, kas gyva. Biofilija –tai ir noras gyventi, tobulėti, ir pasiryžimas gyvuoti, esant bet kokioms aplinkybėms. Tai ir padeda pažvelgti į gyvenimą platesniu kampu. Ypač psichologinę gamtoje buvimo naudą patiria depresijos kamuojami žmonės. Tai taip pat primena, kad fizinei veiklai skiriamas laikas nėra nuolaidžiavimas savo silpnybėms. Daugeliui tai yra rūpinimasis savimi ir net savisauga. Nelieka laiko tamsioms mintims, nes jausmus užpildo medžiai, šviesa, paukščių balsai, lapų šnarėjimas ir smarkiai apglėbiantis vanduo (šiuo atveju labai padeda plaukimas). Gamta veikia psichiką, smegenys gamtoje pereina į malonaus žavesio būseną. Pasidaro smalsu, kas vyksta aplink, ir tai jus gerai nuteikia.
Evoliucijai žvelgiant į žmogaus proto ištakas, psichologai pabrėžia, kad žmogaus smegenų vystymąsi formavo du poreikiai: mums reikėjo bendradarbiauti mažomis grupėmis ir reikėjo bendrystės su gamta, kad turėtume maisto. Natūralioji atranka nulėmė mūsų anatominius požymius (ilgesnės kojos ir stiprūs sėdmenų raumenys) ir sustiprino protinius gebėjimus (orientuotis erdvėje, pamatyti galimybes, išugdė kantrybę) rasti to, ko reikėjo. Išgyventi gamtoje buvo tiek pat svarbu, kaip ir norėti dalintis tarpusavyje. Tad, jei neįprasime šiek tiek laiko praleisti gamtoje, galime prarasti ryšį su aiškaus sąmoningumo numatytojo režimo būsena. Susijungdami su gamta iš naujo susipažįstame, suvokiame, ką reiškia būti žmogumi. Būtent tai ir dažnai traukia žmones užsiimti žaliąja mankšta. Lauke galime iš naujo atrasti save, būti savimi, judėjime pajusti dabarties momentą ir priimti viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas.
NASA tinklaraštyje vienas mokslininkas rašė: „Kai gyveni metalinėje skardinėje, pilnoje aparatų ir elektronikos, net mažas žalias augalėlis maloniai primena, iš kur esame ir kad visi turime šaknis“. Akivaizdu, kad, norint išgyventi, žmonėms reikia sąlyčio su žeme, su pačia dirva. Paprastoje dirvoje esančios bakterijos gali sumažinti uždegimą smegenyse, todėl žemė tampa antidepresantu. Kai po nagais patenka žemių arba giliai kvėpuojame ten, kur ariama dirva, esame veikiami tų naudingų bakterijų. Biologai, atradę ryšio su dirva naudą, savo įžvalgą pavadino senų draugų hipoteze. Pagal šią teoriją mes vystėmės kartu su šiais organizmais (bakterijomis), todėl jie yra gyvybiškai svarbūs žmogaus imuninės sistemos ir smegenų palydovai. Svarbūs taip, kaip priklausomos vienos nuo kitų bitės ir gėlės.
Nėra nurodymų, kokia fizine veikla turėtume užsiimti. Nėra vieno kelio ar recepto, reikia rinktis tai, kas teikia džiaugsmą. Tiesiog judėkite, su džiaugsmu judinkite visas kūno dalis, kurios dar juda, bet kur ir bet kada. Išsikelkite tik sau reikšmingus tikslus. Pradėkite nuo lengvesnių veiksmų, o vėliau, palaipsniui didindami krūvį, įveiksite ir sunkias užduotis. Ieškokite naujų patirčių ir tyrinėkite savo galimybes įsiklausydami į savo kūną, stebėkite savo jausmus ir leiskite sau daryti tai, kas gerina savijautą. Ieškokite vietų, žmonių ir bendruomenių, kurios jus įkvepia ir kur jaučiatės laukiami.
Parengė Romualda Bartulienė
Šaltinis: Kelly McGonigal. Judėjimo džiaugsmas. 2021

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *