Išėjusieji Amžinybėje gyvena tol, kol yra atmenami…

Prienų senųjų kapinių uždarymo 60-mečiui

Šiemet minima Prienų kapinių uždarymo 60–ties metų sukaktis. Prienų krašto muziejus, prieš Vėlines pakvietęs pasiklausyti nuotolinio pranešimo „Senosios katalikų kapinės – žvilgsnis iš šalies“, paskatino susimąstyti apie mūsų santykį su šeimos ir giminės istorija, atminties išsaugojimą, kita vertus – ir pasvarstyti, ką būtų galima padaryti, kad apleisti kapai, sunykusios kapinės netaptų sąžinės priekaištu gyviesiems.

Žvilgsnis iš šalies

Kairėje – bajorų Geištarų ir Šiukštų kapavietė. Abu kryžiai pagaminti Kauno „Minervos“ dirbtuvėse (19 a. pab. – 20 a. pr.).

Renginio svečias Klaipėdos universiteto lektorius, dr. Arminas Štuopys klausytojams pristatė savo bei kolegių Astos Miltenytės (Lietuvos nacionalinė M.Mažvydo biblioteka) ir doc. dr. Juditos Puišo (Kauno technologijos universitetas) tyrinėjimus, susijusius su atskiromis Lietuvos kapinėmis, taip pat įdomiu rakursu atskleidė nežinotus Prienų ir Birštono senųjų, Jiezno ir Nemajūnų kapinių paminklų istorijos faktus. Jis taip pat pateikė įdomių įžvalgų ir siūlymų dėl uždarytų Prienų kapinių tvarkymo bei pritaikymo šiandienos poreikiams.
A.Štuopys, beje, chemijos inžinerijos mokslų daktaras, nekart pabrėžė, kad savo mėgėjiškais tyrinėjimais nepretenduoja atimti kasdienės duonos iš istorikų ir paveldosaugininkų. Jo teigimu, iš savanoriškų paskatų susibūrusios tyrėjų praktikų grupės tyrimai remiasi ne moksliniais tyrimais, o labiau sukaupta šios srities patirtimi, specialybės, medžiagotyros žiniomis. Svečio žvilgsnis iš šalies buvo reikalingas, kad įžiebtų viešą diskusiją, kokių įsipareigojimų ir aktyvių veiksmų visuomenės, valdžios, atsakingų institucijų atstovai turėtų im-tis, kad 1961 metais uždarytos Prienų kapinės virstų ramybės parku, išsaugojant vertingiausius jų paminklus.

Domėjimasis fabrikantu Rekošu atvedė ir į Prienus

Prienų kapinės. Kryžiui ant Lauryno de Large kapo – daugiau nei pusantro šimto metų.

A.Štuopys atskleidė, kad mūsų krašto kapinėse buvo lankomasi su vienu tikslu – ieškota artefaktų, kurie paliudytų, kaip plačiai buvo paplitusi buvusio Kauno pramonininko Mikalojaus Pranciškaus Rekošo 19 a. pabaigoje – 20 a. pra-džioje valdytos špižo vario liejamosios ir mašinų dirbamosios dirbtuvės „Minerva“ pagaminta produkcija. Rastus šios įmonės gamybos paminklus jis suregistravo.
Pranešėjas prasitarė, kad Rekošų giminės istorija ir veikla išskirtinai domisi jo kolegė Asta Miltenytė, turinti giminystės sąsajų su šia šeima.

Įdomus faktas – Rekošai per moteriškąją šeimos liniją siejasi su Prienais. Žinomo pramonininko tėvas Mikalojus Rekošas buvo vedęs 19–metę prienietę Julijaną Eleną Reščynską (1814–1888), Dominyko Reščynsko dukrą. Būsimasis „Minervos“ savininkas gimė Virbalyje ir buvo antrasis iš aštuonių šeimos vaikų.
Jo tėvas savo karjerą užsitarnavo ir pirmąjį kapitalą pradėjo rinkti Virbalio, vėliau Kybartų pasienio pašto stotyje, teikusioje ir muitinės paslaugas. Pasak A.Štuopio, tėvas užėmė ekspeditoriaus pareigas, o sūnus Mikalojus Pranciškus užsitarnavo aukštesnį statusą – buvo tapęs pašto kontoros viršininku. Matomai uždirbtas lėšas jis investavo į ketaus liejimo ir gaminių įmonę Kaune, tapo jos pajininku, o 1864 m. – ir jos savininku.

Liejo ir kapinių puošybos dirbinius
Įmonę, vėliau pavadintą „Minervos“ vardu, jis nusipirko iš bajoro Tomašo Geidukevičiaus, kuris buvo gavęs Kauno gubernijos valdžios leidimą atidaryti ketaus liejyklą ir jai vadovavo dvejus metus. Pirmaisiais gyvavimo metais (1862 m.) fabrike dirbo 160 darbuotojų, 1864 m. po sukilimo įvykių tebuvo likę 60. Kaip yra žinoma, liejykla turėjo visus reikiamus pajėgumus, buvo įsigijusi garo mašiną lokomobilį, ne kartą įvairiose parodose jos produkcija pelnė įvairius apdovanojimus.
Ši metalo apdirbimo įmonė (administracinis pastatas, liejykla ir kt.) Kaune buvo įsikūrusi sklype tarp Bažnyčios, Šiaulių ir Vytauto gatvių, apytiksliai dabartinėje Kauno autobusų stoties teritorijoje. Išlikusi fabriko kontora buvo pritaikyta autobusų stoties pastatui, jis išlikęs iki šiol.
Pagal savininko M. P. Rekošo testamentą po jo mirties  1911 m. fabriką paveldėjo jo vyriausiasis sūnus Mikalojus Rekošas. Įmonė Kaune veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet buvo evakuota, bet įrenginiai taip ir nebuvo parvežti atgal.
Įmonė gyvavo beveik 50 metų, ji gamino dirbinius iš geležies ir anglies lydinio – ketaus. Be nekropoliams skirtos produkcijos – kryžių, paminklų, epitafinių lentų, kapų tvorelių, buvo gaminamos ir balkonų tvorelės, laiptų pakopos visuomeniniams pastatams, įėjimų stogeliai, sodo baldai, taip pat ir žemės ūkio mašinos ir padargai, kurių išlikusius egzempliorius A.Štuopys ypač norėtų surasti.

Prienų kapinės. Švč. Mergelės Marijos skulptūra ant M.K. ir M.Petrauskų kapo.

Iki mūsų dienų išlikę „rekošiški“ dirbiniai yra retenybė: metaliniai įėjimo durų stogeliai, balkonų tvorelės nuardomi remontuojant pastatus, platinant šaligatvius. „Minervos“ produkcijos dar galima pamatyti senų Laisvės alėjos pastatų balkonuose, Sobore, Kelininkų institute ir, žinoma, Pietų Lietuvos bei Žemaitijos kapinėse. O Vilniaus kraštas ir Lietuvos paribiai turėjo savas liejyklas arba reikiamus gaminius importavo.
M.P.Rekošas buvo lenkiškos kultūros atstovas, tačiau verslo interesai jį ir jo įpėdinius skatino neapsiriboti religinėmis konfesijomis, todėl įrašai memorialinėse lentose buvo daromi ir lenkų, ir jidiš kalbomis.

Ką įdomaus atrado mūsų krašto kapinėse?
Išvaikščiojęs Prienų, Birštono, Jiezno, Nemajūnų kapines, A.Štuopys atrado nemažai „Minervos“ įmonės gaminių egzempliorių – ketaus kryžių, Nukryžiuotojo figūrėlių, paminklų, tvorelių, kai kurie iš jų tam tikru požiūriu yra išskirtiniai.
Savo paieškose tyrėjas vadovavosi išlikusiu „Minervos“ dirbtuvių gaminių pavyzdžių katalogu, tiesa, jas apsunkino tai, kad mažai kur ant paminklų išlikę originalūs gamintojo žymenys (FABR. MINERVA KOWNO). Juk stilistiškai panašią produkciją gamino ir kitos Lietuvoje tuo laikotarpiu veikusios liejyklos. Todėl teko remtis ir prielaida, kad šio krašto gyventojai ekonominiais sumetimais buvo linkę kapinėms skirtus gaminius užsisakyti Kaune.
Arminą Štuopį pradžiugino Jiezno ir senosiose Birštono kapinėse rastos šioje įmonėje gamintos antkapinės koplytėlės su Jėzaus kankinio ir Švč. M.Marijos skulptūromis po baldakimais – jos saugo vietos klebonų amžinąjį poilsį. Jiezne koplytėlė tvarkinga, nors netradiciškai užkelta ant betoninio postamento. O paminklo Birštone būklė itin prasta – Jėzaus skulptūrą jis rado atremtą į paminklą ir beyrančią.
Nemajūnų kapinėse matyta Mergelės Marijos su karūna ant galvos skulptūra nudažyta, tikėtina, kad koplytėlė buvo perrinkta, tačiau jos būklė pakankamai nebloga.

Prienų kapinių mįslės ir istorijos
Pasak dr. A.Štuopio, Prienų kapinėse jį domino tik gaminiai iš ketaus (kryžiai, postamentai, tvorelės, stelos, kompozicijos „nulaužtas medis“ ir pan. Jis ieškojo ir retesnių pereinamojo imitacinio pobūdžio dirbinių iš plieno, kuris, tobulėjant metalo apdirbimo pramonei, pakeitė ketų. Todėl buvo apžiūrėti, bet neregistruoti šaltkalviško surinkimo ažūriniai gaminiai iš valcuojamojo plieno.

Laikas ir žmonės keičia Prienų senųjų kapinių vaizdą: per 60 metų nuo jų uždarymo laidojimo koplytėlės sugriuvo, rūsiai atsivėre, kryžiai nuvirto.

Prienų kapinėse tyrėjai užfiksavo 59 senųjų Rekošo dirbtuvių gaminių pavyzdžius, dar dėl šešių išliko abejonių. A.Štuopiui buvo įdo-mu patyrinėti ir epitafines lentas, tiesa, užrašai jose yra nenuvalyti, daugiausia lenkų kalba, todėl sunkiai įskaitomi. Tačiau užrašų tekstai specifiniai ir skiriasi nuo matytųjų Žemaitijos kapinėse. Prienų kapinių paminklų ir kryžių lentelėse daug kur nurodyti ne tik mirusiųjų vardai, pavardės, gimimo ir mirties metai, bet ir įrašytos juos pastačiusių žmonių pavardės, o tai, pasak tyrėjo, gana retas dalykas.
Jis ilgėliau stabtelėjo prie garbingų ir įtakingų bajorų Geištarų ir Šiukštų kapavietės, kuri paliko neatsakytų klausimų. Ją ženklina „nekataloginis“ paminklinis akmuo su kryžiumi – pastarasis pagamintas „Minervos“ dirbtuvėse. Tyrėjas atkreipė dėmesį į tai, kad herbo formos skydas prie kryžiaus negrabiai pritvirtintas su viela, tad jis iškėlė versiją, kad ši detalė greičiausiai buvo nuimta nuo kito, šalia buvusio paminklo. A. Štuopys svarsto, kad kapą juosianti tvorelė galbūt ir galėtų būti priskirta minėtos įmonės produkcijai, tačiau tokio pavyzdžio jos gaminių kataloge nerado.
Vienas iš svarbiausių jo atradimų Prienų kapinėse – kryžius su išraiškingu, tačiau aplaužytu Nukryžiuotuoju. Esama abraviatūra „T.H.KOWNO“ užminė mįslę apie tai, kokiose dirbtuvėse jis pagamintas. Patyrinėjus 19 a. pabaigos dokumentus, buvo prieita prie išvados, kad šis kryžius – vienas iš pirmųjų „Minervos“ įmonės gaminių, pažymėtų įmonės įkūrėjo Tomašo Geidukevičiaus inicialais (T.H.). Tikroji bajoro, kilusio nuo Trakų, pavardė buvo Heidukevičius, tačiau Rusijos imperijos laikais H raidė matomai buvusi pakeista į G. Jų spėjimo tikrumą patvirtino ir rastas „Minervos“ produkcijos reklaminis straipsnis, pasirašytas paties T.Heidukevičiaus, jame pavardė rašoma su H raide.
Liejyklos įkūrėjo likimas neaiškus. Kadangi jis prisidėjo prie 1863 metų sukilimo, galbūt jam priklausiusios gamyklos dalį carinė valdžia konfiskavo, o vėliau ją nupirko M.P. Rekošas.
Pradėjęs domėtis šiuo kryžiumi, A.Štuopys apčiuopė ir šeimos, kuri jį pastatė, istoriją. Kryžius skirtas šviesios atminties Laurynui de Large, gimusiam 1806 m. vasario 16 d, mirusiam 1863 m. balandžio 6 d., atminti. Jį pastatė žmona Emilija su sūnumi Aleksandru.
Spėjama, kad Laurynas de Large nebuvo prancūzas. Jo žmona Emilija Kulvietytė buvo bajoriškos kilmės, tačiau po vyro mirties greičiausiai nuskurdo, nes buvo priverta parduoti Kretkampio dvarelį (tuo metu Kretkampis priklausė plačiai Prienų parapijai). Tvarkant sandorį, jai atstovavo jos globėju tapęs Ignas Kulvietis.

Kodėl svarbu užfiksuoti?
Meniniu požiūriu „Minervos“ produkcija, skirta kapinių puošybai, nėra itin vertinga – įmonės produkcija buvo serijinės, masinės gamybos, kartais netgi blogesnės technologinės kokybės ir meninės vertės nei analagiškų dirbinių iš Vokietijos, Lenkijos, Kuršo gubernijos ar Sankt-Peterburgo. Vis dėlto dr. A.Štuopys akcentavo, jog, turint mažai istorinės medžiagos, esant po įvairius šaltinius išsklaidytiems duomenims apie fabrikantus Rekošus bei jų valdytą įmonę, išlikę produkcijos pavyzdžiai gali itin pagelbėti tyrinėtojams.
Kitose Europos šalyse juntamas susidomėjimas senaisiais dekoratyviniais kapinių puošybos dirbiniais iš ketaus. Jie vertinami ne tik kaip praeito laikotarpio memorialiniai ženklai, bet ir kaip meninių ir technologinių stilių pavyzdžiai.
A.Štuopys apgailestavo, kad neprižiūrimi, veikiami laiko, apiplėšti vandalų, kadaise buvę masinės gamybos dirbiniai – ketaus kryžiai, epitafinės lentos, tvorelės ir architektūrinės paskirties elementai – masiškai „nyksta“, šiuolaikinėse kapinėse tampa retenybe, dažnai sunaikinamos jų autentiškos detalės, prarandami simboliniai ir puošybos komponentai, „nurankiojamos“ dalys iš spalvotojo metalo, todėl svarbu išlikusiuosius bent užfiksuoti nuotraukose, brėžiniuose.

Akį traukia išskirtinis paminklas
Vaikščiodamas po žole užaugusias senąsias Prienų kapines, šiaurės vakarinėje jų dalyje negali nepastebėti iš aplinkos išsiskiriančio paminklo – ant postamento stovinčios Švč. Mergelės Marijos statulos, kuri palieka mistinį įspūdį. Anot A.Štuopio, tai 19 a. pab. – 20 a. pradžioje paplitusios skulptūrinės metaloplastikos pavyzdys.
Kunigas, marijonų vienuolis Antanas Petrauskas (1881–1940) šį paminklą pastatė savo tėvams Motiejui Kazimierui ir Marijai Petrauskams iš Lapupio kaimo. Iš Prienų krašto kilęs kun. Antanas Petrauskas žinomas kaip prozininkas, vertėjas ir politikas, 1917 metais dalyvavęs Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę.
Dr. A.Štuopio teigimu, šis paminklas yra retas Lietuvoje. Visų pirma, todėl, kad Mergelės Marijos statula suformuota iš cinko lydinio skardos. Antra, šis aukštos kokybės dirbinys su skoningo šrifto įrašu epitafinėje lentelėje yra parvežtas net iš Lenkijos, Varšuvoje veikusios S.Moravskio gamyklos. Tai patvirtina ir užrašas ant paminklo. Tyrėjo spėjimu, veikiausiai kun. A.Petrauskas paminklą užsakė tuomet, kai dirbo Varšuvoje karo kapelionu.
Anot jo, vertinga ir tai, kad paminklas iki šiol stovi autentiškoje aplinkoje. Jis turi pavyzdžių, kai panašūs paminklai Kauno karmelitų ar Klaipėdos kapinėse buvo sunaikinti arba perkelti į kitas vietas, vizualiai pakeisti, taip prarado savo vertę.
A.Štuopio nuomone, šią kapavietę su M.Marijos skulptūra vertėtų įtraukti į Paveldo objektų registrą. Jis nurodė, kad statulos būklė prasta, viena ranka nulaužta, karkasas prakiuręs, prasidėjusi erozija, todėl specialistai turėtų įvertinti, kiek skulptūra pažeista, ir ją skubiai restauruoti, kitaip procesas gali būti negrįžtamas.

Tvarkant kapines linkėjo nepadaryti klaidų
Dr. A.Štuopys savo pranešime prabėgomis aptarė į jo interesų sritį patekusius Prienų kapinių paminklus. Kiekvienas kapo kauburėlį žymintis paminklas, kryžius, atminties ženklas galėtų papasakoti ne mažiau įdomių istorijų apie žmones, kurie gyveno, mylėjo, kentėjo ir paliko šį pasaulį, užleisdami vietą būsimoms kartoms. Deja, dalis kapaviečių jau visiškai sunykusios ir aptrauktos žole.
Pietvakarinėje kapinių dalyje, netoli buvusių pagrindinių vartų, buvo laidojami turtingi žmonės. Čia stovėjo koplytėlės su laidojimo rūsiais. Ne kartą vandalų nuniokoti šiandien jie priekaištingai žvelgia atviromis, kai kur tik medžių atžalų pridengtomis angomis. A.Štuopys patarė pralaužtus kriptų skliautus užpilti bent smėliu, nes palikti kiaurymes yra nesaugu.
Dabartiniai Prienų rajono savivaldybės vadovai yra ne kartą užsiminę apie ketinimus sutvarkyti senąsias Prienų kapines – išgrįsti pasivaikščiojimo takus, išgenėti medžius, įrengti apšvietimą, pasirūpinti jų apželdinimu. Vizijose – kapinės turėtų virsti parku. Todėl su įdomumu išklausęs dr. Armino Štuopio pranešimą, meras Alvydas Vaicekauskas specialisto teiravosi patarimų, kaip, išsaugant kas vertinga, šiuolaikiškai sutvarkyti kapines.
A.Štuopys pirmiausia rekomendavo atlikti išsamius mokslinius kapinių tyrinėjimus. Padedant istorikams, kraštotyrininkams, gyventojams, po šapelį surinkti jų istoriją, identifikuoti, užfiksuoti ir į Kultūros paveldo sąrašą įtraukti vertingiausius paminklus, galbūt net išleisti kapinėms skirtą leidinį. Anot jo, prie kapinių aktualizavimo programos galėtų prisidėti mokytojai bei gidai, kurie galėtų parengti pažintinės ekskursijos po kapines maršrutą. Prie įėjimo į kapines reikėtų pastatyti ir informacinius stendus, atspindinčius jų istoriją. Svarbu, kad istorinė miesto dalis taptų jungiamąja grandimi tarp atnaujintų ir turistų lankomų viešųjų Prienų miesto erdvių.
Nykstant kapinėms, jų teritorijos urbanizuojamos, per jas tiesiami dujotekio, šilumos vamzdynai, statomos vaikų žaidimų aikštelės, atsiranda šiuolaikiški memorialai, skulptūros, neturinčios nieko bendro su kapinėmis. Dr. A.Štuopys prieniečiams linkėjo kapinių tvarkyboje nepadaryti tokių klaidų, kurios šiandien bado akis aktyvaus poilsio parkais paverstose daugiasluoksnėse Klaipėdos ir Kauno kapinėse. Anot jo, kapinių teritoriją reikėtų apsaugoti nuo svetimkūnių, apsiriboti palygintu reljefu, drenažu, nutiestais pasivaikščiojimų takais, išretintais želdiniais ir tvarkingomis kapavietėmis…
Kapinės turėtų išlikti rimties ir susimąstymo vieta, todėl dėmesio vertas svečio pasiūlymas atstatyti senąjį vartų portalą, pro kurį įžengus natūraliai kiltų noras nulenkti galvą prieš besiilsinčiuosius Amžinybėje.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *