Tegu saugo nuo žvarbaus vėjo…

Pageltusius kelis ąžuolo lapus žvarbus vėjas varinėja po kaimo kapinaites. Kadais juk mūsų protėviai būdavo ir norą išreiškę Amžinojo poilsio atgulti prie ąžuolo ar klevo… Šitas ąžuolas augo gerokai toliau, tik palankus vėjas jo lapais puošė švariai nušluotus smėlio arba plytelėmis išklotus takelius. Likus porai savaičių iki Visų Šventųjų dienos, facebook paskyroje aktyvi kraštietė Stasė Galkevičienė, jau senokai gyvenanti Alytuje, matyt, ilgai neužmigusi, parašė: „yra ir tų, kurie šiandien aplankė artimųjų Amžinojo poilsio vietas. Noriu tikėti, kad jiems dar nesimiega, jeigu apsilankymas buvo ne iš reikalo, bet nuo dūšios“… Kaimo kapinaitėse tarp eilių, ir nelabai tiksliai išmatuotų, po didesniais ar mažesniais paminklais vieni šalia kitų guli tie, kurie užpildė ne vieno mūsų vaikystes. Seneliai, kurių vieną atsimeni, kaip suko pypkę ir šokdamas valso žingsneliu savo kūrybos eilutes dainuodavo, o močiutę žinai tik iš nuotraukų. Taip pat prisimeni dėdę, kuris iš Vilniaus atveždavo labai skanių saldainių „Kara-kum“, daugybę giminių, kurie giminės ir vieni su kitais, ir su tavimi… „Oi, kad dabar jau niekas nesigiminiuoja“, – vienų laidotuvių metu kažkas išsakė mintį. Kai kur jau aptrupėjusia tvorele aptvertame žemės plotelyje ar šalia pakrypusio paminklo guli tie, kurie dar giminiavosi. Visos kapinaitės giminių ir kaimynų. Juk kaimynu buvo ir už keleto kilometrų gyvenantis, bet visada į pagalbą bėgęs žmogus.
Šita kapinių žemė kažkodėl atrodo jiems labai lengva. Kaip ir tie tolių toliai, kuriuose jie gimė, augo, kur dar likusi viena kita sodyba mena jų buvimą. Kiek laiko reikėtų, kad aplankytum visų jų gyvenimo vietas, pastovėti po krūmu ar ant gryno lauko, suvalgytum nuo vienintelės likusios laukinės obelies nukritusį obuolį. Jiems žemė buvo besąlygiškai brangi. Galvoju, juk ir jie buvo nuodėmingi, juk nebūna žmogaus be nuodėmės. Ir kas gi jas išmatuoti galėtų, koks prietaisas… Nebent širdys. Laikas išbarsto viską į nematomas dulkes. Tai įgimto gerumo žmonės, kurie, gali būti, kad dabar susirinkę gieda Visų Šventųjų litaniją… Kaip šiose ar kitose kaimo kapinaitėse kadais, jau sutemus, kai laikraščiai žvakelių liepsneles nuo vėjų saugodavo, jų balsai, rodos, dangų siekė. Šitie žmonės nieko nereikalaudavo mainais, tik iš širdies apkabindavo nuo darbų nudiržusiomis rankomis ir neišleisdavo namo, neįdėję sūrio ar skilandžio. O prie stalo, kuris tuomet turėjo ir sakralinę reikšmę, visų pabuvimas buvo toks, kuris išlikęs ir iki šios akimirkos, kai tu su jais kalbiesi čia…
Jie mokėjo mokyti ne žodžiais, ne moralais – tik savo buvimu ir darbais. Labai gera pabūti su jais ir šiandien. Jų šiluma, tarytum kadais čia buvę ąžuolai, užstoja ir žvarbų vėją… Ne visus kapus aplankysime, ne visi juk ir galimybes turėsime. Vieni išgalės apvažiuoti ir uždegti atminties žvakelę ant po visą Lietuvą išsibarsčiusių artimųjų ar draugų kapelių, kiti pagerbimo vakarą gi tegalės tik mintimis paspausti ranką, pasišnekučiuoti, o gal išgirsti patarimą, taip svarbų šiandienai. Jie gi mato, kokie mes… O paskui visi tapsime lygūs. Ir žemė galbūt taps lengva ir brangi, ir ji nebus jau priežastimi mūsų pykčiams… Nes jos tiesiog užteks.
…mažėja mūsų, daugėja kauburėlių… Ir šiandien, ir kasdien tegu saugo nuo žvarbaus vėjo nenusakoma šiluma Išėjusieji. Ne iš reikalo, o iš visų širdžių tesklinda tylus Amžinąjį Atilsį Visiems, kurie mūsų neapleidžia ir toliau, saugodami nuo blogų sumanymų, klaidžių kelių, nuo nemeilės sau ir vienas kitam.
Palma