„Darykime gerus darbus, nors už juos ir nebus atlyginta“

Jau nuo 2006 metų Birštono „Bočiai“ rūpestingai ir nuoširdžiai rūpinasi neveikiančiomis Gudakalnio ir Panemunio kapinaitėmis bei lanko Nemajūnų kapinėse besiilsinčius mūsų visų ATMINIMO nusipelniusius žmones.


Ruduo. Spalio pabaiga, kai gerą orą sunku numatyti. Pagal skelbiamas prognozes, rinkomės dienas be lietaus. Spalio 21-oji žadėjo būti šilčiausia paskutinį mėnesio dešimtadienį. Rinkomės datas, keitėsi vykstančiųjų į talką sudėtis. Problemos: vizitai pas gydytojus, pablogėjusi sveikata, baimė nesušalti ar užsikrėsti koronavirusu. Bet atkakliausieji spalio 21-osios rytmetį jau riedėjome duobėtu keliu pro žiemkenčių ir rapsų laukus Gudakalnio link. Automobilių apačias braižė išvažinėtos rėvos. Mūsų puikūs vairuotojai Leonas Lynikas, Jonas Marčiulionis, Vytautas Gudelevičius ir Leonas Barutis išvinguriavo duobėtu keliu prie pat nusileidimo į kapines. Leidomės nuo ranto į pakalnę pėstute, bridome pavojingu auksinių lapų patalu žemyn, slydome tarsi ant ledo po lapų danga paslėptu skystu molėtu paviršiumi. Kritome ir kėlėme vieni kitus, neprarasdami geros nuotaikos. Atkreipėme dėmesį į tai, kaip būtų gerai, kad šiame nusileidime galėtume pasilaikyti už ranktūrio, pagaminto iš paprastų karčių. Nusileidome. Atsigaivinome vaizdu į Nemuno ir Verknės santaką. Priekyje bolavo Ožkų pečius. Nuogi medžiai leido gėrėtis atviru vaizdu. Tyla ir ramybė. Čia nebuvo jokio vėjo. Rovėme žoles nuo neprižiūrimų kauburėlių, šukavome nukritusius lapus iš nenupjautų per vasarą žolynų. Tai nelengvas darbas, kai ilgos viksvų kasos apsunkina lapų grėbimą. Darniai padirbėjo 19-kos žmonių kolektyvas, vyriausiajam iš jo – 87, o jauniausiam – 65 metai. Sugrėbti lapai, surinktos šakos papildė už kapų tvoros esantį natūralių gamtos atliekų patalą, o surinktos surūdijusios ir pasenusios žvakidės bei bespalvės plastikinės gėlės buvo surinktos į maišus. Tik gaila, kad dar nuo 2020-ųjų metų rudens talkos jos tįso neišvežtos už vartų. Atgaivintame kalnelyje uždegėme žvakeles ir susikaupėme maldai už tuos, kurių niekas neatmena, kurie gyveno, džiaugėsi ir mylėjo, paliko pėdsaką mūsų gyvenimo istorijoje. Užvėrę vartelius lengviau, negu leidomės į pakalnę, dabar kopėme į kalną.
Važiavome į Panemunio kapinaites. Sukako lygiai dešimt metų, kai 2011 spalio 21 d. šiame visų apleistame gojynėlyje pastatėme atminimo paminklą čia besiilsintiems XVIII amžiaus Panemunio gyventojams. Paminklą pašventino ir šv. Mišias už mirusiuosius aukojo monsinjoras Jonas Dalinevičius, atminų renginyje dalyvavo Nemajūnų krašto žmonės ir gausus Birštono „Bočių“ būrys. Tik labai gaila, kad minėtame renginyje jau neišvydome LR Seimo nario Juozo Palionio, kurį iš mūsų kiek anksčiau, tų pačių metų spalio 17 d., išplėšė netektis. Gedėjome ir dabar gedime, prisimindami jo paskatinimo žodžius: „Įamžinkite čia besiilsinčių žmonių atminimą, ir aš esu Panemunio kaimo vaikas“. Ir visuomet, lankydamiesi čia, nugairintoje vėjo kalvelėje, mename jo padrąsinančius žodžius ir mūsų idėjų palaikymą. Be mūsų, čia dar kai kas lankosi, nes randame sudegusias žvakeles, o šiemet buvo pasodintas rododendro krūmas. Kaukiant negailestingam vėjui, nedrįstame deginti surinktų šakų ir žabų. Aplankysime pavasarį šią atmintiną vietą, kur basos vargdienių kojos braidė ražienas, kur gilią gyvenimo brydę paliko šių žemių savininkė šviesaus atminimo Onutė Žukauskienė iš garsios šiame krašte nusipelniusio gydytojo ir verslininko Adomo Bartoševičius, tapusio Birštono mineralinių vandenų gydyklos pagrindiniu savininku, giminės. Negailestingas vėjas skverbėsi arčiau kūno, gesino žvakes, bet, vedini Onutės Kurapkienės, sukalbėjome maldas už čia amžių amžius besiilsinčiuosius, už tuos, kurių jau niekas neprisimena.
Laiko tėkmė tarsi upė gili, kurioje skęstame, tik ne vienu metu, savo pėdas palikę ateinančioms kartoms. Vėjas nerimo, ir mes skubėjome aplankyti mums svarbių žmonių, besiilsinčių Nemajūnų kapinėse. Čia buvo daug tyliau ir ramiau. Pirmiausia atidavėme savo pagarbą čia jau 10 metų besiilsinčiam šviesaus atminimo LR Seimo nariui, mūsų bičiuliui ir rėmėjui Juozui Palioniui. Jo kapas skendo baltų rožių ir lelijų vainike, degė vos praėjusių atminų žvakės. Degėme žvakeles ir maldos žodžiais dėkojome už jo meilę žmonėms, už bendrystę, padrąsinančius žodžius ir skaitėme jo poezijos posmus.
Aldona Milda Valatkienė citavo: „Būtų keista, jei šilas neoštų, būtų keista, jei Nemunas netekėtų“, taip rašė J. Palionis knygelėje „Pasidalinkim mintimis“. Arba kokius gilius žodžius paliko: „Rudeniškai pagelto ir lapai, ir laukai. Susimąstyti verta, ką šioj žemėj palikai.“ Nuoširdžiai išsakyti ilgesio žodžiai: „Gyvenimas ėjo ratais, nebuvo galima niekur vėluoti. Nors dabar palaukit, metai, na ko gi jums šuoliuoti“.
Mes sustojome, susikaupėme ir pasimeldėme. Juk geriausia dovana – žvakių šviesa ir mūsų malda. Žmogus gyvas tol, kol jį prisimename, vadovaujamės jo mintimis, džiaugiamės jo nuveiktais darbais. Su ilgesiu ir gražiais prisiminimais pagerbėme savo bendrijos narius: amžinojo poilsio atgulusius Oną Bunevičiūtę, Jadvygą Rimą Stabinskę, Antaną Seilių. Susikaupėme maldai prie muziejininko Juozo Šleikaus, veterinarijos profesoriaus, mokslininko Elijošiaus Nonevičiaus, Birštono kurorto pradininko Adomo Bartoševičiaus ir jo artimųjų kapų, pagerbėme koplyčioje besiilsinčio dvarininko, gydytojo ir publicisto Stanislovo Moravskio atminimą. Uždegėme atminimo žvakeles ir sukalbėjome maldas. Savo buvimu sumažinome skausmą Aldonai Mildai Valatkienei, uždegdami žvakeles jos vyro Pranciškaus, sūnaus Audriaus ir motinėlės Anelės amžinojo poilsio vietoje. Savo gerumu ir dėmesiu sušildėme ne tik išėjusiųjų ANAPILIN atminimą, bet ir pradžiuginome gyvuosius, prisiliesdami prie jų skausmo ir netekties.
Dangus niaukėsi, darganojo, ir mes savo gerų darbų ir prisiminimų vedini skubėjome į „Klėtį“ ne tik pavalgyti, sušilti, bet ir mūsų darbus aptarti. Čia mūsų laukė nuoširdžioji Zita su karštais cepelinais, gardžia kava ir šventiškai paruoštu stalu. Pokalbiai ir prisiminimai tęsėsi. Mes džiaugėmės prasmingai praleista diena. Dėkingi likome kelionės organizatorei Aldonai Mildai Valatkienei, kuri geram tikslui subūrė žmones. Dėkingi esame dalyvavusiems talkoje: Danutei Žitkuvienei, Violetai Grigienei, Eugenijai Lynikienei, Vidai Budreckienei, Verai Žilinskienei, Angelei Glatkauskienei, Danutei Marčiulionienei, Onutei Kurapkienei, Birutei Vaišnorienei, Vitai ir Juozui Kašinskams, Marytei Radzevičienei, Irenai Šuliauskienei.
Gerumas šildo ne tik mus, bet ir tuos , kuriuos paliečiame, kuriuos prisimename. Gerumas – rūbas, kuris nesusidėvi. Laimingi jo paliesti ir jį puoselėjantys. Artėja Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos. Mūsų dėmesys ir pagarba išėjusiems išaugo į bendrystę su pačiais mažiausiais mūsų miesto gyventojais, lopšelio – darželio „Vyturėlis“ vaikučiais. Visą savaitę jie su dizainere Vilma Krasauskiene gamino vainikėlius ir puokšteles besiilsintiems Birštono miesto kapinėse. Miesto vyriausieji bočiai ir vaikučiai tradiciniame renginyje spalio 28–dieną aplankė kapines ir pagerbė nepažintų, bet mieste gyvenusių žmonių atminimą. Iš vaikų lūpų nuskambėjo pagarbos žodeliai praeičiai, su didele atsakomybe jie prisilietė prie savo ištakų, o bočiai nusilenkė knygnešių, tremtinių ir šių kapinių fundatorės atminimui, uždegė žvakeles ir pasimeldė.
AMŽINĄ ATILSĮ…. dar ne kartą aidės iš kiekvieno mūsų. Dar daug turime aplankyti kapelių, prisiminti ir pasimelsti. Nykus ruduo – laikas PRISIMINTI, PAGERBTI, laikas ir APKABINTI šalia esančiuosius.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“
bendrijos pirmininkė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *