Apie prisiminimus

Gyvenimo mokytojai, psichologai vis kartoja, kad negerai yra gręžiotis atgal, kad privalai gyventi čia ir dabar. Bet net nenori pagalvoti apie tai, koks vargšas, koks nykus tu būtum ir kažin, ar pajėgtum atlaikyti visa, ką likimas tau skiria, jei ne tie, prie kurių mintyse vis grįžti ir ir grįžti. Neretai jie ir tėra vieninteliai nuolatos esantys tavo turėklai. Žmonės iš prisiminimų visada palaiko, padeda, niekada neskaudina. Tave žeidusių, niekinusių irgi nepamiršai, bet palikai juos ten, kur sutikai, nesivedi savo keliu, toliau eini be jų, suprasdamas, jog ir pats ne kartą būsi paliktas, stumiamas iš atminties.
Kaip dėkingumo žvakelės tie pagalvojimai, tos gražios, jaukios atsiminimų akimirkos. Mintyse vienoje gretoje matai ir savo artimuosius, ir tautos šviesiausiuosius, tik iš knygų pažintus. Kiek kartų ne tik pamanei, bet ir garsiai sakei, jog Basanavičius tave supranta, palaiko visada. Ir tie dažnai bevardžiais likę knygnešiai, ir miško broliai tarsi atsistoja greta, kai mėgini daryti tai, kas tau tarsi ir nepriklauso, už ką, žinai, nei atlygio, nei dėkingumo nesulauksi. Stovi greta ir drąsina, džiaugiasi, jei tau pavyksta. O ir nepasisekus, nepasmerkia, nekaltina, nenusisuka. Koks didžiulis turtas yra ta bendrystė ir kiek daug stiprybės ji teikia.
Nesistebi, matyt, taip ir turi būti – prisiminimų šviesoje nejučia suartėja gyvųjų ir anapus išėjusiųjų pasauliai. Tai guodžia, ramina ir primena: apsidairyk, gal visai greta yra abejojantis savimi ir savo jėgomis, laukiantis ir besitikintis, jog jį padrąsinsi, padėsi jam išskleisti sparnus. Kiekvienas žmogus juos turi. Neatidėliok, ir tavęs nepamirš.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *