Pandeminiai skaitiniai – ką postapokaliptinės knygos gali išmokyti apie dabartinius laikus?

Gyvename laikais, kai viskas, kas buvo įprasta, pasikeitė, nuolatine žmonių palydove tapo baimė, atsirado naujos taisyklės, o gyvenimas, atsiskyrus nuo žmonių, tapo rekomendacija – koronaviruso atsiradimas ženkliai pakeitė visų gyvenimus. Vis dėlto, pasauliui išgyvenant pandemiją, kyla noras susipažinti su praeityje Žemėje karaliavusiais virusais arba panirti į fantastinę kelionę knygų puslapiuose, kur veikėjų išgyvenimai prilygsta mūsiškiams.

Kaip, prasidėjus karantinui, buvo prisimintas filmas „Užkratas“, taip ir knygos apie virusus ir pandemijas yra ištraukiamos iš knygų lentynos gilumos ir prikeliamos antram gyvenimui. Interneto knygynas Patogupirkti.lt rekomenduoja sąrašą knygų apie pandemijas, kurias galėsite skaityti saugiai susirangę po antklode savo namuose.

Jana Vagner „Vongo ežeras“

Maskvoje ima plisti į gripą panašus virusas, kuris pasiglemžia vis daugiau gyvybių. Liga ima plisti sparčiau, šalyje prasideda karantinas, uždaromos gatvės, žmonės nebegali patekti į miestus. Kažkur girdėta istorija?

Nuo epidemijos sprunkantis Sergejus su žmona Ana ir jos sūnumi nusprendžia sprukti nuo epidemijos link Vongo ežero, Karelijoje, kur jų laukia Sergejaus senelio trobelė. Kompanija tikisi, jog ten virusas jų nepasieks, tačiau pirmiausia reikia pravažiuoti pro Maskvą, kur situacija tampa vis labiau nebevaldoma.

Lietuviškų šaknų turinčios rusų autorės Janos Vagner romanas „Vongo ežeras“ pastaraisiais metais laikomas pranašišku, mat fantastinės knygos siužetas turi nemažai panašumų su dabartine realybe. Romane autorė taip pat nagrinėja kritinėse situacijose besipinančius veikėjų santykius su savimi, aplinkiniais ir moralės normas paminančia žmonija. O „užsikabinusiųjų“ už šio katastrofinio romano laukia ir ne mažiau intriguojantis tęsinys – „Likę gyvi“.

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“

Šios Emily St. John Mandel knygos istorija vyksta po pragaištingo gripo, atsiradusio Gruzijoje, kuris pražudė 99 procentus visos žmonijos. Žlungančios civilizacijos dėmesio centre – nedidelė aktorių ir muzikantų grupelė, keliaujanti po pamiršto gyvenimo griuvėsius, o jos tikslas – išsaugoti paskutinius meno ir žmogiškumo likučius.

E. Mandel sutelkia dėmesį ne į pačią katastrofą, o į ją išgyvenusių žmonių jausmus, vyraujančią nostalgiją ir išlikusias vilties kruopeles. Knygoje susikoncentruojama ne į tai, kas buvo prarasta, o veikiau į tai, ką dar galima išsaugoti. Filosofiniai klausimai, aptinkami šiame postapokaliptinio žanro romane, bus svarbūs ir nūdienos aktualijoms.

Albert Camus „Maras“

Klasika tapęs Albero Kamiu romanas, išleistas 1947 m., prasidėjus pandemijai, įgavo antrą kvėpavimą. Tai egzistencinis romanas apie Alžyrą apėmusį marą, kuris pirmiausia nusineša gyvūnų, o vėliau ir nesuskaičiuojamas žmonių gyvybes. Valdžia delsia, o galiausiai yra paskelbiamas karantinas ir miesto gyventojai tampa įkalinti.

Nobelio literatūros premijos laureatas Alberas Kamiu išradingai supina absurdą, mirtį ir maištą prieš blogį į vientisą kūrinį, kurio fone nagrinėjamos žmonių pasiaukojimo, valdžios abejingumo, biurokratijos, panikos, meilės ir niekšybės tematikos. Manoma, jog maras šiame romane – tai simbolis, reiškiantis ne tik epidemiją, bet ir stichijas, karą, okupaciją ar kitą griausmingą būdą nubausti žmoniją.

José Saramago „Aklumas“

José Saramago romano „Aklumas“ veikėjai susiduria su aklumo epidemija – staiga vienas po kito žmonės ima prarasti gebėjimą matyti. Liga plinta žaibiškai, o visuomenėje tvyro šokas ir panika. Visoje šalyje steigiamos prieglaudos „infekuotiesiems“, tačiau ligai plintant, jie paliekami likimo valioje.

Katastrofinių įvykių sūkuryje – vienintelė regėjimo nepraradusi moteris, kuri slepia nuo kitų savo gebėjimą matyti, nes suodę apie jos būklę, aklieji greitai ja pasinaudotų. Padedama, kuo tik gali, moteris tampa visuomenės nužmogėjimo ir moralinių normų išnykimo liudininke, kuri pati ima svarstyti – ar ne geriau būtų visa tai išgyventi nieko nematant?

Groteskiškas ir slegiantis, tačiau tuo pačiu hipnotizuojantis romanas – pamoka apie žlungančią civilizaciją. Tiesa, dar prieš atsirandant „Aklumui“, 1951 m. britų fantastikos rašytojas Džonas Vindemas parašė panašaus siužeto romaną „Trifidų dienos“, kuriame pasaulio gyventojai vienas po kito taip pat pradeda apakti, tačiau jiems gyvenimą apsunkina ir agresyvūs augalai trifidai, po truputį užimantys Žemės gyventojų buveinę – ši knyga labiau patiks mokslinės fantastikos gerbėjams.

Bianca Bellová „Ežeras“

Tai tarptautinio pripažinimo sulaukęs romanas, kurį parašyti čekų rašytoją Bianca Bellovą įkvėpė „National Geographic“ reportažas apie Aralo jūros katastrofą. Taip gimė distopinė istorija apie berniuką Namį, kurio gyvenimas šalia ežero nuspalvintas vien tik niūriais atspalviais. Namis gyvena mažame žvejų kaimelyje, įsikūrusiame prie senkančio nuodingo ežero, kurio vanduo naikina visa, kas gyva. Čia vyrauja neviltis ir neišsipildžiusio gyvenimo jausmas, iš kurio bando išsiveržti Namis. Deja, gyvenimo kelionę veikėjas turi pasitikti stodamas į akistatą su grėsminguoju ežeru, kurio, norint gyventi toliau, neįmanoma išvengti.

Autorė knygoje palaiko niūrią, siurrealistinę pasaulio pabaigos nuotaiką ir išryškina tamsiausius visuomenės skaudulius. Čia paliečiami ir aktualūs šiuolaikinio pasaulio ir politikos klausimai – nuo gyvenimo postsovietinėje Europoje iki ekologinių katastrofų. Romanas pelnė čekų literatūros apdovanojimą „Magnesia Litera“ bei Europos Sąjungos premiją.

Stephen King „Dvikova“

Galbūt daugelio jau pamirštas, tačiau, atsižvelgiant į pastarųjų metų įvykius, šiandienai itin artimas ir aktualus siaubo žanro karaliaus Stepheno Kingo romanas „Dvikova“. Šiuo romanu S. Kingas eilinį kartą įrodo, kad yra neaplenkiamas savo srityje. Čia autorius vaizduoja gripo proveržį, išguldžiusį didžiąją dalį žmonijos. Baimė, neviltis, pasimetimas, vilties praradimas – kas laukia išgyvenusiųjų?

1978 m. išleistoje knygoje S. Kingas skaitytojams pateikia apokaliptinio pasaulio viziją, kuri atrodo gąsdinančiai reali. Beskaitant šį romaną taip ir kyla mintis – o kaip reikėtų elgtis, jei dabartinis virusas nusineštų beveik viso pasaulio žmonių gyvybės, o likusiųjų – kiek mažiau nei 1 procentas? Kaip pradėti kurti gyvenimą iš naujo?

Ken Follett „Baltoji baimė“

Rašytojo Keno Follet detektyvinio romano centre – mirtinas virusas, kuris buvo netikėtai pavogtas iš vyriausybinės laboratorijos Škotijoje, o tuo tarpu vakciną nuo viruso kūręs mokslininkas – žuvęs. Prieš pat Kalėdas, siaučiant pūgai, tyrimų centro saugos viršininkė Tonė Galo turi vytis teroristinį išpuolį planuojančius vagis, siekdama užkirsti kelią pavojingam protrūkiui ir laboratorijos pražūčiai.

Jausmų peripetijos, įtampa ir nesibaigiančios paslaptys – puikus skaitinys ilgiems vėstantiems vakarams.

Gabriel García Márquez „Meilė choleros metu“

Kolumbijos rašytojas Gabriel García Márquez savo knygose mėgsta pandemijų motyvus. Kadaise su „New York Times“ kalbėjęs apie marą, jis yra pasakęs, jog tai tarsi neįveikiamas pavojus, kuris vis dar stebina žmones. „Tai masinio masto mirties reiškinys, kuris atlieka likimo rolę, o tai verčia žmones labiau mėgautis savo gyvenimu.“

Taigi, sąraše tarp apokaliptinių ir distopinių romanų atsidūrė ir šis vilties ir ilgesio kupinas autoriaus kūrinys „Meilė choleros metu“ – apie meilę, ištikimą ir ištvermingą, kurios teko laukti virš penkiasdešimt metų. Tiek metų teko ištverti laukiant savo mylimosios Florentinui Arisai, romantiškam neturtingam jaunuoliui, kol jo išrinktoji Fermina Dasa, palaidojusi vyrą, vėl atkreipė akis į pamirštą mylimąjį.

Nors cholera vyrauja istorijos vyksmo laikotarpiu, tačiau jai daug dėmesio neskiriama. Kita vertus, cholera galim vadinti ir pačią meilę, kuri gali nusinešti daug gyvybių ir sukelti sunkumų, o ypač, jei tai nelaiminga meilė, kuri kaip ir užkratas – gali sunaikinti visus, pasitaikiusius jos kelyje.