„Nenumirė, kaip niekada nemiršta talentingos sielos meno kūrinys“

Balys Sruoga – tai vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos veikėjų: poetas, profesorius, publicistas, rusų literatūros žinovas. Anot istoriko, knygos apie B. Sruogą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ autoriaus Juozo Brazausko, galima ir daugiau pasakyti apie šią asmenybę, deja, daugiausia žmonės jį žino, kaip „Dievų miško“ autorių.

Kunigas Simas Maksvytis, knygos apie B. Sruogą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ autorius Juozas Brazauskas ir Asta Ferevičienė.

Ar tikrai pažįstame šį žymų XXa. rašytoją, kuriam Birštono kurorto gamta, Baltoji vila ir stipri kava sudarė kūrybinio darbo atmosferą, – apie tai pristatydamas naujausią savo knygą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“, J. Brazauskas kartu su birštoniškiais ir miesto svečiais kalbėjosi rašytojo taip numylėtame Birštone.
Vienas pirmųjų biografinės apybraižos apie B. Sruogą skaitytojų – pedagogas, buvęs J. Urbšio katalikiškos mokyklos direktorius Paulius Martinaitis. Kaip pats pripažinęs, jam, kaip pedagogui, yra labai svarbu liudyti, kad istorija turi asmenybes, kurios per kasdienybę, įdomius faktus atsiskleidžia ir naujausioje J. Brazausko knygoje. „Kas yra B. Sruoga – žinome visi, bet apie jo asmenybę, kuri yra visos šios kūrybos ištakos, labai mažai kas kalba“, – susitikimo metu sakė P. Martinaitis.
Kone kiekvienam skaitytojui žinoma, jog B. Sruoga gyveno ypač sudėtingu laikotarpiu, kuris buvo kupinas įvairiausių įvykių, permainų ir kančių. Nenuostabu, kad ir jo biografijoje daug kas buvo nutylėta…
Anot knygos autoriaus, rašytojas pasižymėjo ypatinga asmenybe – jo temperamentas liejosi per kraštus, o charakteris ir kūryba ne visuomet buvo suprasti. „Jis buvo žmogus, kuris negalėjo vieną mąstyti, antrą kalbėti ir trečią rašyti. Šiais laikais ne daug turime tokių žmonių, kurie daro taip, kaip galvoja, kaip gyvena ir kaip kalba,“ – mintimis apie publicistą, kaip apie asmenybę, dalijosi J. Brazauskas.

„Kas yra B. Sruoga – žinome visi, bet apie jo asmenybę, kuri yra visos šios kūrybos ištakos, mažai kas kalba“, – sakė vienas pirmųjų biografinės apybraižos skaitytojų, pedagogas P. Martinaitis.

Kaip pastebi B. Sruogos asmenybės ir jo kūrybos tyrinėtojas, būti rašytoju – tai ne tik parašyti veikalą, o būti įvertintam… Sunku patikėti, bet per visą savo gyvenimą parašęs ne vieną žymų kūrinį, B. Sruoga nebuvo deramai įvertintas, kaip kūrėjas – jam niekuomet nebuvo suteikta pirmoji premija. Iki šiol vienu svarbiausių grožinės prozos kūriniu laikomas „Dievų miškas“ savo laiku taip pat sulaukė aštrios kritikos dėl to, jog jame nebuvo patriotiškai nusiteikusio kalinio… Tačiau B. Sruoga nesutiko pertvarkyti savo kūrinio, atsakydamas: „Jums reikia pabūti konclageryje, kad suprastumėte, ką reiškia ten būti ir išgyventi“.
Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, B. Sruoga kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau, prislėgtas vienatvės ir kančios, dvasią ir kūną stiprino Birštone, kuriame ir buvo baigtas rašyti memuarinis veikalas „Dievų miškas“. Poeto gyvenimas kurorte išsamiai aprašytas ir paskutiniame „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ skyriuje „Saulėlydis“. Jo ištrauka nuskambėjo ir Birštone, knygos apie B. Sruogą sutiktuvėse: „<…>Balio Sruogos sugrįžimas buvo visiems didelė naujiena. Buvo tikimasi, kad rašytojas greitai įsijungs į literatūrinį profesūros darbą, tačiau sugrįžimui į gyvenimą prireikė didžiulių pastangų ir laiko. <…> Sruoga buvo vienišas. Troško bendravimo. Žmonės ateidavo ir išeidavo, o jis likdavo su savo mintimis ir ilgesiu. <…>
Pirmą pokario metų vasarą praleido Birštone, gavęs kelialapį ir maisto kortelę. Kurortas tiko ne tik sustiprėti, bet ir kurti. Buvo ir naujų pažinčių. Pirmą vasarą Birštone B. Sruoga bendravo su studente medike Aldona Daugėlaite. <…> B. Sruoga Birštone gyveno apie du mėnesius. Pirmą kartą Aldona rašytoją pamatė, kai atėjo vaistų: sėdėjo su lazda, gerokai trumpomis, rudos spalvos kelnėmis, koją ant kojos užsidėjęs, žilais draikytais plaukais galva. Birštonas tuo metu buvo tuščias: nedaug gyventojų, ligonių – laikas buvo sunkus. Gulėjo partizanai – jiems Aldona teikė paramą. Už tai vėliau kentėjo…

Muzikinius kūrinius susirinkusiesiems dovanojo Birštono gimnazijos moksleiviai.

Iš pradžių Sruoga nedaug su kuo bendravo… Birštone Sruoga daug rašė. Pavalgydavo pusryčius ir dirbdavo iki pietų. Po pietų būdavo laikas pasivaikščioti, parėjęs vėl rašydavo. Tai buvo „Dievų miškas“. <…> Ši knyga buvo ne tik jo kančios liudijimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save ir savo vietą gyvenime“.
1947 m., eidamas 52 gyvenimo metus, B. Sruoga mirė. Artimas rašytojo bičiulis A. Gustaitis apie B. Sruogą yra pasakęs: „Nenumirė, kaip niekada nemiršta talentingos sielos meno kūrinys, geniali mintis ir laisvės ilgesys“. Šie žodžiai įamžinti ir biografinėje apybraižoje „Gyvenimas perbėgo per atmintį“. Anot knygos autoriaus, šiandien apie B. Sruogą tikriausiai nieko prasmingiau nei A. Gustaitis pasakyti negalime.
Kaip knygos pristatymo metu sakė renginio vedėja Asta Ferevičienė, laikas bėga ir amžiai keičiasi – vienoks buvo XX a. skaitytojas, su savo kultūra, išgyvenimais, prisiminimais, patirtimis ir visai kitoks yra XXI a. žmogus. Skiriasi ir jo patirtis, ir išgyvenimai… Paklaustas, koks B. Sruoga yra XXI amžiaus skaitytojui, „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ autorius į klausimą atsako pačio B. Sruogos žodžiais:
„Mes ateinam, kaip šešėliai,
Ties bedugnėms giesmių pint.
Kas numiršta – turim vėlei
Mes giesmėmis atgaivint…“
Taigi pats B. Sruoga savo kūryboje tarsi sako, kad ir po mirties jis yra reikalingas.

Apie naujausią J. Brazausko knygą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ viešai yra pasisakiusi ir Rašytojų Sąjungos narė Janina Survilaitė. Prasmingas jos mintis Birštone įgarsino kunigas Simas Maksvytis.
Kai tautos suvokimas palengvina gyvenimą: „2021-ųjų vasarą Lietuvos skaitytojai gavo dar vieną dovaną istoriko publicisto J. Brazausko biografinę 153 puslapių apybraižą apie Balį Sruogą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“.
<…> Jausmingas, giliamintis ir motyvuotas autoriaus pasakojimas apie vieną žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėją, poetą, dramaturgą, teatro ir literatūros kritiką Balį Sruogą vaizdingai ir nuosekliai paliudija Sruogos nusiteikimą, kad: ne emocijos turi plaukti iš sumanymų, bet atvirkščiai; sumanymai iš emocijų …
Jeigu knygą Gyvenimas perbėgo per atmintį skaitys gerai prisimenantis okupacinio režimo laikotarpį skaitytojas, jam knyga atvers žinomus ir mažiau girdėtus archyvinius klodus, sukels liūdnų prisiminimų apmąstymus, kai lietuvių Tautos ir žmogaus likimas žengė per nepereinamas sovietinio režimo užtvaras, prasilenkiančias su jo tautine prigimtimi.
Esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man Štuthofo koncentracijos stovyklos kančias, nes juk tai didelė garbė būti auka… Mūsų vargšė nelaiminga Tauta gali didžiuotis savo kultūra. Ji turi visai skirtingas garbės, tiesos, teisės, kvailumo sąvokas… Mums yra svarbiausia išlaikyti mūsų žmogišką savigarbą ir mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą…
Aišku, kad šį Sruogos pasakymą sunkiai priims šiandienis susireikšminęs, save laikantis didžiuoju Tautos elitu, globalistas, juk jam bus sunku sutikti: kad praeitis formuoja dabartį ir ateitį. Taigi čia jau ne skonio, o politinės pagarbos Tėvynei reikalai…
Sruogos portretą autorius piešia kaip garantą, atskleidžiant Tautos humanistinius sumanymus ir Tautos istorinės atminties susitikimą su dabartimi.
Kas perskaitys knygą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“, patirs tikrą pasakojimo klausymo malonumą, nes didžiojo lietuvių kūrėjo gyvenimas ir senajam tradiciniam tautos menui paaukota jo veikla, kaip ir Tėvynės likimas, kupini negandų ir politinių staigmenų.
Skaitytojas susivoks, kad šiais viskuo persisotinimo laikais tikrai vis dar galima pasisemti dvasinės stiprybės pavyzdžių istorinėje praeityje… Tą tikrai patvirtina tautai ištikimo istoriko knyga apie nemirtingo menininko pasišventimą mūsų tautinės kultūros evoliucijai.
Knyga mus sugrąžina į nepriklausomos, o vėliau okupuotos Lietuvos laikus, kuriuose kartu su Tėvynės kančiomis kentėjo ir tautos patriotas – Tautos likimo įkaitas.
B. Sruogos gyvenimas ir veikla svarbi susipažinti jaunimui nusikeliant į XXa. pirmos pusės Lietuvos istorijos peripetijas ir pasistiprinti lietuviško patriotizmo spalvomis, kai pripažintam menininkui tautos likimas ir politinės kultūros pažanga yra svarbiau už savo paties kančias ir gyvybę.
Apybraižoje vyrauja daugybė atnaujintų biografinių faktų, prisiminimų, laiškų, rašytų Štuthofo koncentracijos stovykloje pagrindu.
Autoriui pavyko perduoti Sruogos kilnumo, taurumo, pasiaukojimo ir gilios meilės gimtojo Baltijos krašto menui nuotaiką, kuri kiekvienam padės išsivaduoti iš šiokiadienių beprasmių smulkmenų ir menkystės.
Žymaus Lietuvos kūrėjo Sruogos gyvenimas atsispindi lyg Lietuvos istorijos tolių ir giliausių vidinių jausmų užburta lietuviška pasaka, kurią įvertinti skaitytojui irgi prireiks patriotiškų širdies jaudulių, kad iki galo perprastų  žiauraus sudėtingo likimo blaškomą didelio europinio masto ir stiliaus kūrėją ir kilnius Jo sumanymus tautinės kultūros klestėjimui.
Ištrūkęs iš Stuthofo, leisgyvis sugrįžęs į Lietuvą, ir Birštono sanatorijos Baltojoje viloje parašęs Dievų mišką  <…>.
Galima suprasti, kaip lietuviškų meno tradicijų ir istorinio Tautos paveldo menininkui buvo neįmanoma persiversti į sovietinį realizmą… Stagnacija – tiesus kelias į išsigimimą, – rašė ir aiškino Sruoga P. Cvirkai, raginusiam perauklėti lietuviškos literatūros kadrus, siekti pagrįsti jų pasaulėžiūrą tarybinės ideologijos pagrindais.
Balys Sruoga pristatomas, kaip vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos menininkų, atkakliai kovojęs dėl aukštesnes menines aspiracijas įkūnijančio lietuviško teatro, dėl gilesnio idėjiškumo ir kultūros bei raiškos estetinės formos.
Kelių kartų literatūros ir teatro kritikai vieningai pripažino, kad nebuvo žmogaus, kuriam giliau būtų rūpėjusi sava lietuviškoji kultūra, jos puoselėjimas ir apvalymas nuo piktžolių. <…>“.
Rimantė Jančauskaitė