Turtinga ir įvairialypė Marijos Aukštaitės prigimtis

Marija Radkevičiūtė-Navikevičienė (geriau žinoma, kaip Marija Aukštaitė) – tai prozininkė, poetė, politikos, kultūros, visuomenės veikėja, kovotojų už Lietuvos laisvę rėmėja. Tai kraštietė, palikusi gausų literatūrinį palikimą ir įnešusi svarų indėlį į Lietuvos istoriją, tačiau likusi nuošalyje ir nepelnytai užmiršta.
Šios Lietuvai nusipelniusios asmenybės atminimu bene daugiausia rūpinasi sūnūs Algirdas ir Antanas Navikevičiai, kurių pastangomis išsaugota daugelis rašytojos kūrinių, knygų, dienoraščių, išpildyta ir didžiausia svajonė – į Lietuvą grąžinta, nemenkas motinos kūrybinis ir kultūrinis palikimas. Dalis leidinių saugomi ir Prienų krašto muziejuje, kuris vienas iš pirmųjų pradėjo šios rašytojos kūrinių tyrinėjimą Lietuvoje. Šiemet, minint 125-tąsias Marijos Radkevičiūtės-Navikevičienės gimimo metines, spalio 7 dieną Prienų krašto muziejuje vėl buvo prisimintas Marijos Aukštaitės vardas ir išskirtinė jos asmenybė.
Tiesa, anot muziejaus vyr. fondų saugotojos Ernestos Juodsnukytės, Marijos Aukštaitės gyvenimas nėra plačiai tyrinėtas, todėl apie šią asmenybę iki šiol nedaug kas žinoma.
Moteris gimė Prienų rajone, Stanaičių kaime. Pirmojo pasaulinio karo metais slaugė sužeistuosius Prienų miškuose, Drubengyje. Čia gimė ir poetės eilėraščiai. Karui pasibaigus, gyveno Prienuose, rūpinosi karo pabėgėliais, organizavo tarybas, telkusias savanorius ginti krašto nepriklausomybę. Prasidėjus žemės reformai, tapo ir bežemių gynėja bei užtarėja.
Susikūrus Prienų savivaldybei, buvo išrinkta Tarybos nare. Trejus metus dirbo Prienų vicemere, vadovavo Prienų moterų katalikių draugijai. Kartu tvarkė pradžios mokyklos knygynėlį.
Tikėdamasi kaip nors išbristi iš vargo, 1930 metais Marija Aukštaitė išvyko į Vakarus pas anksčiau ten išvykusį vyrą. Tačiau net gyvendama toli nuo Lietuvos, moteris savo veikla ryškiai prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo. Čia gyvenusių Navikevičių šeimoje susiklostė gražūs santykiai – visus juos siejo meilė tolimai tėvynei bei pastangos išsaugoti lietuvybę svetimoje šalyje, tad ir kuklūs namai buvo tapę savotiška lietuvių susibūrimo vieta, kurioje buvo dainuojama, muzikuojama, vyko pokalbiai apie Lietuvą…
Kanadoje Marija dirbo lietuvių taryboje, lietuviškų laikraščių redakcijose, o įgimtas potraukis rašyti davė palankią dirvą ir išeivijoje, kur lietuvė ėmė rašyti atsiminimų apysakas, išleido romaną „Ant marių krašto“, apsakymų rinkinius: „Audringas vieškelis“, „Meilės sutemose“, „Klaudijus Kalėdų verpetuose“.
Pasak Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ prezidentės Rasos Zdanevičienės, kone prieš šimtą metų parašyti kūriniai atitinka to meto dvasią ir literatūrinį stilių, o M. Aukštaitės, kaip rašytojos, išskirtinumas slypi tame, jog ji neturėjo literatūrinio išsilavinimo. Iš pajautimo rašiusi moteris buvo savamokslė ir rašė taip, kaip mokėjo, kiek mokykloje pramoko… „Kai kurie jos kūrybos tyrinėtojai sako, kad to meto išeivijos literatų būreliai aktyviai domėjosi M. Aukštaitės kūryba, pirmiausia, dėl to, kad iš jos knygų sklinda didžiulis patriotizmas ir geliantis, skausmingas tėvynės ilgesys. Jos knygos labai lyriškai, moteriškai kalba praradimo temomis, iškeliant tautos drąsą, pasiryžimą, pačias didžiausias vertybes, kurios padėjo apginti ir išsaugoti laisvę“, – apie M. Aukštaitę, kaip rašytoją, pasakojo R. Zdanevičienė.
„Negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek Lietuvoje turime kūrėjų, kurių mintis, žodis ir darbas nesiskiria. Tik kraštelį M. Aukštaitės kūrybos praskleidusi, pajutau, jog ši iškili moteris – viena iš tokių asmenybių“, – taip apie poetę, prozininkę yra atsiliepusi jos žemietė Akvilė Razmislavičiūtė.
Visgi, kaip sakė Kūrėjų klubo „Gabija“ prezidentė“, gražiau, tiksliau ir prasmingiau nei prof. Viktorija Daujotytė apie M. Aukštaitės poezijos ir prozos vietą lietuvių literatūroje tikriausiai niekas neaprašys. Viename iš knygos „Marija Aukštaitė. Literatūrinis palikimas ir visuomeninė veikla“, kurios publikacijų autoriai – solidūs mokslų daktarai, straipsnių V. Daujotytė rašė: „Ir lietuvių literatūroje yra rašytojų, kurie vienu metu ir yra, ir nėra… Išleista keliolika knygų, pasiaukojamai dirbta visuomenei, lietuvybei, o retam kuriam net rašto žmogui tėra žinomas šis gražus literatūrinis vardas – Marija Aukštaitė. Sugalvotas Juozo Tysliavos – pagal analogiją su Žemaite. Yra Žemaitė – tebūnie ir Aukštaitė… Šis vardas buvo skirtas  Radkevičiūtei-Navikevičienei, pagal kilimo vietą suvalkietei“.
Beje, buvo manoma, kad šios asmenybės vardas buvęs Kotryna, tačiau viename autobiografiniame kūrinyje pasakotoja pati prisistatė: „Aš esu Marija Navikevičienė.“
Mokslininkė pastebi, jog Marija nuo mažens troško šviesos, rašto bei tuo, ką turi, dalintis su kitais. Pati tik pramokusi rašyti, skaityti, ji jau bandė mokyti ir kitus, o pirmuosius savo kūrinius parašė dar vaikystėje, tik bręstančioje jaunystėje.
Nėra žinoma, ką poetė mėgo skaityti. Greičiausiai, kaip dauguma savamokslių, graudžią, svajingą, kupiną meilės ir aukų literatūrą. Manoma, kad jautrią jos sielą galėjo formuoti ir maldų, giesmių intonacijos, mat moteris buvo labai religinga, tikinti visa savo esybe…
Pasak V. Daujotytės, kūrėja rašė iš širdies, iš tikėjimo Dievą, iš pasitikėjimo savo patirtimi. Rašytojos poetiškas pasakojimas – tai ne vien jos šeimos istorija ar jos pačios pirmieji žingsniai – tai gilus etnografinis apsakymas, psichologinis XIX a. lietuviško kaimo žmogaus būties paveikslas. O memuarų knyga „Nubangavę kūdikystės dienos“ yra bene vertingiausia M. Aukštaitės knyga, kupina autentikos, įdomių liudijimų iš pačios XX amžiaus pradžios, iš dvarų ir kumetynų buities.
Mokslininkės teigimu, šios asmenybės prigimtis – turtinga ir įvairialypė. Žinoma, jog, be poetinio ir žurnalistinio darbo, M. Aukštaitė labai mėgo siuvinėti ir skambinti pianinu, mat buvo muzikali asmenybė. Anot V. Daujotytės, M. Aukštaitė buvo graži, patrauklis moteris, skambino pianinu ir gitara, dainavo – tiesiog jautė muzikos grožį. Be viso to, buvo auksarankė: siuvo, siuvinėjo, mezgė. Rodos, viso to galėjo užtekti paprastam nerūpestingam gyvenimui, bet ne… Ją viliojo platesni horizontai, noras padaryti kažką daugiau, kas ir kitiems būtų svarbu.
Minint šios kūrybingos, Lietuvai atsidavusios moters 125-tąsias gimimo metines, renginio metu rašytojos dvasia atgimė skaitytose jos eilėse. Greta jos buvo prisimintos ir kitos iškilios Prienų krašto asmenybės – jų posmai suskambo Lijanos Sarnickienės ir ansamblio „Marginys“ atliekamoje muzikoje.
Rimantė Jančauskaitė