Prof. Juozas Skernevičius: linkiu, kad gyventumėte aktyviai, ilgai, sveiki ir laimingi

Jau rašėme, kad Jiezne paminėtos iškilaus kraštiečio prof. Juozo Skernevičiaus 90-osios gimimo metinės.
Pirmiausia šiai garbiai datai pažymėti skirto pėsčiųjų ir dviračių žygių dalyviai, tarp kurių buvo ir pats jubiliatas, susitiko profesoriaus tėviškėje Kašonių kaime. Vėliau šventė persikėlė į Jiezno kultūros ir laisvalaikio centrą. Čia prof. Juozas Skernevičius su susirinkusiaisiais ne tik pasidalino per gyvenimą sukaupta išmintimi, bet ir naujausia savo knyga „Gyvenimas ir mintys“.
Jiezno seniūnija pelnytai gali didžiuotis čia gimusiais, augusiais ir pirmąsias gyvenimo brandos patirtis įgijusiais iškiliais kraštiečiais, nepamirštančiais savo gimtinės. Vieni iš jų prisideda prie krašto istorinės ir kultūrinės atminties įamžinimo, kiti sugrįžta su savo kūrybos parodomis, parašytomis knygomis, noru pasidalinti sukauptais profesinės patirties klodais.
Profesorius Juozas Skernevičius vienas iš tų, kuriam brangus tėviškės atminimas ir ryšiai su gimtuoju kraštu. Pasak profesoriaus, jam tai labai svarbu, nes būtent tėviškėje prasidėjo

Popietės metu prisiminimais dalijosi ir buvę profesoriaus auklėtiniai – kraštiečiai Onutė Geiščiūnaitė-Ašakienė ir Arūnas Klebauskas. Jų teigimu, dėstytojo pasėtos sėklos jų gyvenimuose išaugo į tvirtus medžius.

jo kelias ir į didįjį sportą. Tuomet, kai dėdės Jokūbo, visų vadinto Kubu, paskatintas pradėjo kilnoti laužtuvą, svarmenį, verstis ant skersinio, daryti atsispaudimus, negalvojo, kad tai taps jo gyvenimo kasdienybe. Norėjo tik sutvirtėti, tapti stipresniu, kad galėtų atsilaikyti Jiezno gimnazijoje prieš miestelėnus. Vėliau suvokė, kad sukarti pėsčiomis ar dviračiu nuvažiuoti tie keliolika kilometrų buvo jo treniruočių pradžia.
Neplanuotos, bet gyvenimo padiktuotos treniruotės vyko kasdien septynerius metus – sparčiai einant, važiuojant dviračiu, o žiemą ir su savadarbėmis slidėmis slystant į mokyklą ir atgal.
Jos ugdė ir valią, ištvermę, pareigą, atsakomybę – tas vertybes, kurioms profesorius buvo ištikimas ir siekiant sportinių pasiekimų, ir rezultatų mokslų darbuose, ir ugdant būsimus

Jubiliatą dainomis apie tėviškę ir Lietuvą sveikino Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro ansamblio dainininkai.

kūno kultūros specialistus bei dirbant treneriu. Beje, kaip sakė pats sukaktuvininkas, iš visų pareigybių ir titulų, kuriais į jį kreipdavosi aplinkiniai, jam, ko gero, pats svarbiausias buvo kreipinys „tamsta treneri“. Bet, kita vertus, ir atsakingiausias.
– Dėl nepasisekusio savo auklėtinio starto visada pirmiausia kaltės ieškodavau savyje: ko nepadariau, ką pražiūrėjau, kur nepaspaudžiau, – keliaudamas per savo veiklos dešimtmečius kalbėjo knygos „Gyvenimas ir mintys“ pristatymo metu gerbiamas kraštietis.
O tų veiklų ir patirčių, apie kurias pasakojama pirmoje knygos dalyje, buvo ir, beje, yra įvairių: tai ir jo paties asmeniniai pasiekimai sportinio ėjimo, baidarių, slidinėjimo bei

Biologijos m. dr. J.Skernevičiaus bičiulis ir bendražygis Juozas Genevičius įsitikinęs, kad iš profesoriaus parašytų kelių dešimčių vadovėlių išminties semsis dar ne viena trenerių karta.

kitose sporto rungtyse, ir pedagoginė bei mokslinė veikla, vadovavimas disertacijoms, išleistos knygos, parengtos rekomendacijos aukšto meistriškumo siekianties sportininkams ir treneriams. Apie tai knygoje prisimena ir pats autorius, apie tai rašo ir buvę auklėtiniai, olimpiniai, pasaulio ir Europos čempionai bei vicečempionai: slidininkė Vida Vencienė, biatlonininkas Algimantas Šalna, irkluotojas Mindaugas Griškonis, baidarininkas Egidijus Balčiūnas, Vytautas Vaičikonis, ėjikė Kristina Saltanovič. Jautrūs ir šilti dukters Rūtos, sūnaus Arvydo bei anūkų pamąstymai, skirti tėčiui, seneliui – jų gyvenimo mokytojui…
Kaip ir paties profesoriaus prisiminimai skirti žmonėms, stipriai pakoregavusiems jo gyvenimo tėkmę. Juozo Skernevičiaus teigimu, „…kartais pakanka vieno svaraus kito žmogaus žodžio, ir jauno arba net pilnai subrendusio žmogaus gyvenimas keičia kryptį“. Profesorius džiaugiasi, kad jo gyvenimo kelyje tokių lengvai, o kartais ne taip lengvai ištartų žodžių, veiksmų, buvo ne vienas ir ne du.
Ryškiu blyksniu padėjusių ir padedančiu gyvenimo tėkmę įvertinti žmonių paletėje šviečia šviesios atminties senelių Mortos ir Kazimiero Šaulinskų, ištikimos gyvenimo

Tėviškėnų dovana sukaktuvininkui – skulptoriaus Algimanto Sakalausko iš Kašonyse augusio ąžuolo išdrožta skulptūra, simbolizuojanti tvirtybę ir meilę gimtajam kraštui.

bendražygės, bendramintės, visų sumanymų palaikytojos, taip pat ir sportininkės, trenerės, žmonos Birutės, dėdės Jokūbo paveikslai.
Beje, apie Jokūbą Skernevičių, gimtajame krašte vadintą Kubu, buvau girdėjusi jau ir anksčiau. Pažinojau jį neakivaizdiniu būdų iš tėvų, ypač mamos, pasakojimų, jį buvus ir Sobuvos klojimo teatro režisieriumi, būrusiu ir kiek vyresnį aplinkinių kaimų jaunimą. Džiaugiuosi tarp kitų radusi ir Jiezno vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokyto Voldemaro Steikūno, kuris net ir mus, buvusius labai toli nuo sporto, sugebėdavo sudominti ir pakviesti į sporto aikšteles, pavardę.
Juozas Skernevičius rašo, kad jo, kaip tyrinėtojo, kelią labiausiai nulėmė akademiko prof. V. Lašo ir prof. Domicelės Mikalauskaitės asmenybės. Beje, šviesios atminties buvusi Vilniaus universiteto profesorė, viena iš pirmųjų pradėjusi nagrinėti sveikos mitybos problemas ir įsteigusi mokslo laboratoriją, taip pat Jiezno krašto žmogus – iš gretimo su Kašonimis besiribojančio Sobuvos kaimo.
Kelerius dešimtmečius su profesoriumi kartu dirbo ir dabar bendrauja buvęs jo auklėtinis, kaip pats J. Skernevičius įvardino, artimas žmogus, Kašonių kaimo kaimynas Juozas Genevičius, vienas pirmųjų išreiškęs norą dalyvauti mokslinėje veikloje ir sėkmingai apgynęs disertaciją. Vėliau profesoriui vadovaujant mokslinius darbus parengė kelios dešimtys disertantų. Tarp jų – taip pat ir mūsų kraštietis, tik jau iš kitos Nemuno pusės, išlaužiškis Algirdas Raslanas, daug prisidėjęs prie Lietuvos sporto plėtros ir aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos kūrimo.
Kalbėdamas apie šiandieninę sporto situaciją, prof. Juozas Skernevičius pasigedo lyderių ir sportui atsidavusio jaunimo bei trenerių. Jam liūdna dėl sugriautos mokslo laboratorijos bei aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos.
Antroji knygos dalis, kaip sako autorius, yra skirta mums visiems. Joje nagrinėjami žmogaus gyvenimo būdo požymiai, veiksmai, bandoma paaiškinti fizinio aktyvumo, kaip prigimtinės savybės, reikšmė sveikatai, darbingumui, gyvenimo kokybės trukmei. Pasak profesoriaus, prarasti sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą dažnai labai lengva, deja, susigrąžinti – sunkiau. Bet įmanoma, ir to reikia siekti. Siekti, kad gyventume aktyviai, ilgai, sveiki ir laimingi. Ir dar, kad mylėtume gimtąją žemę ir žmogų.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *