Apie Justino Marcinkevičiaus žmones

Sugrįžus iš poeto kiemelio
Aiškiai žinodami, kad Justinas Marcinkevičius yra visos tautos, prieniškiai vis tiek jį vadina savo poetu. Tuo pagrįstai didžiuojasi ir vis primena, jog neleis mindyti jo širdies. Bet turbūt jie neprieštarauja, sutinka, kad poeto žmonėmis gali būti ir yra ne vien kraštiečiai. Kas jie, kokie jie? Lengva ar sunku jais būti?
Justino Marcinkevičiaus žmogus yra Lietuvos, ne pasaulio pilietis. Jis brangina savo tėvą ir motiną, jis saugo savo žemę ir namus. Gal dėl to ir gimtojo sodo obuoliai jam yra patys gardžiausi, ir tėviškės dangus net po visų italijų – vaiskiausias, o dėkingumas savo kraštui metams bėgant tik stiprėja.
Justino Marcinkevičiaus žmogaus neįtikinsi, kad lietuviškoje abėcėlėje ėmė ir pritrūko raidžių, o gimtojoje kalboje – žodžių, todėl vis prireikia skolinių.
Apie Lietuvą dainuojantis ir dėl kertamo medžio pergyvenantis gimnazistas – irgi poeto, nors dar jaunas, nors jis kitos kartos.
Justino Marcinkevičiaus žmogus nesiteisina dideliu užimtumu ir nesako, kad neturi laiko savo vaikams. Poeto dukros žinojo, jog negalima trukdyti dirbančio tėvo, bet prisimena ir tai, kad, išgirdęs menkiausius vaikiškus rūpesčius, savo raštus jis iškart stumdavo į šalį ir dėmesingai atsigręždavo į jas.
Poeto žmogus nesipuikuoja talentais. nes jaučia, kad jei gausiau paties likimo duota, tai daugiau ir dirbti teks, nes nieko už dyką negauni.
Justino Marcinkevičiaus žmogus yra įsitikinęs, kad tikrą tautos pagarbą galima pelnyti tik doru savo gyvenimu, kad jos neužtikrina nei aukštos pareigos, nei užsakomieji straipsniai žiniasklaidoje.
Koks stebėtinai paprastas yra Justino Marcinkevičiaus žmogus ir koks tikras jo gyvenimas. Lengva juo būti. Gera gyventi, kai ne tik nemindai kito širdies – kai pro parkritusią nepraeini. Kai pakeli ją ir pasiūlai bent žodžiu pasiremti.
Genovaitė

Dalės Lazauskienės nuotrauka