Apie rudenį ir meilę

Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo –
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
Justinas Marcinkevičius
Nors vaizdas pro langą – tarsi talentingo dailininko tapytas paveikslas, vis girdžiu sakant: nemėgstu rudens ir nesuprantu, kaip gali džiuginti tie krintantys lapai, kokie ryškūs, gražūs jie bebūtų. Tai ištarusio nepaguodžia ir mano priminimas, jog visas mūsų gyvenimas – amžinuoju gamtos ratu, kad be rudens nebūtų ir pavasario, ir žemės pabudimo bei prisikėlimo. Negali nesutikti, jog tas spalvingas liepsnojimas išties sumišęs su liūdesiu, atsisveikinimu – jis primena, kad laikinas ne vien vasaros žydėjimas – ir mes laikini – su visais savo darbais, pasiekimais, tikromis ir tariamomis galiomis.
Gal dėl to taip norisi užstoti neprigirdintį senuką, kurį prekybos centre atkakliai ūdyja jauna moteriškė, mat pastarasis neteisingai užsidėjo kaukę. Negi jai taip sunku atsitraukti nuo to žmogaus, jei bijo, kad jis virusu užsikrės, ar dėl savo pačios sveikatos jei baiminasi. Negi meilę ir empatiją kitam tik pavasaris pabudina?
Bent žvilgsniu paglostyti, apkabinti gyvenimo rudens sulaukusį ir ant klevo lapo jam parašyti: dar pabūk, neskubėk išeiti. Ruduo – ne vien atsisveikinimo – ir išminties, pilnatvės, pasidžiaugimo tuo, ką užgyvenai, ko išmokai – todėl ir meilės – laikas.
Prieš gamtos ir gyvenimo dėsnius nepapurkštausi, todėl šypteli pagalvojęs, jog visi mes, jauni ir seni – tarsi krintantys rudens lapai. Laikui atėjus. Neamžini ir tie, kurie šiandieną galingi, kurie turi teisę ir leisti, ir drausti, ir bausti. Gerai, kad bent gamtos įstatymai visiems vienodi ir visada teisingi.
Ar matei, pušis tarsi pražydo – tai vijoklis apsivijęs ją papuošė. Patikėk, ne vien pavasaris – meilės metas.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka