Stanislovas Žvirgždas: „Fotografija – sustabdytų akimirkų menas…“

(Ne)atrasti veidai

Stanislovas Žvirgždas Balbieriškyje 1994 m.

Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 metų rugsėjo 13 dieną Balbieriškyje, Prienų rajone. Šiais metais jį aplankė solidus 80-mečio jubiliejus. 1960 – 1961 metais studijavo istoriją Vilniaus universitete, tačiau studijų nebaigė, buvo nuteistas už antisovietinę veiklą: trispalvės vėliavos iškėlimą vasario 16-ąją ant Trijų Kryžių kalno. Mordovijos lageryje kalėjo 4 metus nuo 1961 iki 1965 m., grįžęs į Vilnių kurį laiką dirbo elektriku, o vėliau tapo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Paslauga“ fotografu. 1972 metais baigė fotografijos studijas Menų neakivaizdiniame liaudies universitete Maskvoje. Tais pačiais metais S. Žvirgždas buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, kurioje fotografu menininku dirbo iki 1992 metų. Nuo 1992 iki 1996

Stanislovas Žvirgždas su tėvais 1959 m.

metų buvo Sąjungos pirmininkas, o nuo 1996 iki 2013 metų – Valdybos sekretorius.
Nors į kūrybinės fotografijos kelią Stanislovas Žvirgždas įžengė beveik dešimtmečiu vėliau, nei jo bendraamžiai, Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai, tačiau galima drąsiai teigti, kad net ir šiomis dienomis jis laikomas vienu iš žymiausių Lietuvos fotografų. Kaip ir didžioji dalis jo kolegų, S.Žvirgždas taip pat pradėjo nuo reportažinės fotografijos, tačiau tai niekada nebuvo jo „arkliukas“. Susidomėjęs peizažais niekuomet jų ir nebeapleido, peizažai tapo svarbiausia fotografo veiklos kryptimi, kurioje ryškiausiai atsiskleidė ir jo autorinis braižas bei kūrybinis nuoseklumas. Per beveik penkis dešimtmečius, fiksuodamas Lietuvos gamtos grožį ir Vilniaus panoramas, S.Žvirgždas

Pirmosios personalinės parodos metu Klaipėdoje, 1981 m.

sukūrė reikšmingiausius savo darbų ciklus: „Lietuviški peizažai“, „Vilnia“, „Vilnijos peizažai“ ir „Vilniaus panoramos“. Be peizažų, buvo ir kitų eksperimentų kūryboje su simbolinės prasmės fotomontažais. Tai atsispindi cikluose: „Civilizacijos metamorfozės“, „Pasakos ne pasakos“ ir „Vizijos“. Taip pat moderniu stiliumi gimė fotografijų serijos „Kiemai“ ir „Sienos“. Anot kritiko S. Valiulio, pastaruosius miesto fotografijų darbus dėl „pasiutiškai žemų rakursų“ galima lyginti su XX a. pradžios avangardo laikų fotografija.
Fotografą labiausiai išgarsinusiuose peizažuose galime įžvelgti dvejopą estetiką ir istorinės fotografijos raidos įtakas. Iš vienos pusės, nemaža dalis S. Žvirgždo peizažų yra primenantys tarptautinį piktorializmo stilių (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pab.–XX a. pr.), kuris meninėje fotografijoje vyravo XIX amžiuje. Šį

Balbieriškyje su žmona prie gimtojo namo 1994 m.

stilių Lietuvoje jau XX a. pradžioje populiarino Stanislovo Žvirgždo mėgstamas fotografas Janas Bulhakas. Piktorializmui dalis S.Žvirgždo peizažų, visų pirma, yra artimi dėl gamtos ir kraštovaizdžio idealizavimo. Autoriaus užfiksuotuose kadruose beveik nerasime jokių civilizacijos ženklų, būtent dėl to kraštovaizdžiai atrodo egzistuojantys neapibrėžtame laike ir išsaugoję idealų, žmogaus dar nepaliestą ir nesutrikdytą būvį. Kita vertus, S.Žvirgždo peizažus prie piktorializmo priartina tai, kad jie tarsi skendi migloje, ir būtent šie galbūt net šiek tiek mistiški rūkai padeda perteikti perspektyvą ir išskirti fotografijos planus – vienas detales tarsi „suminkštinant“, o kitas priešingai – išryškinant tarsi kokį grafikos kūrinį. Šie išskirtiniai stilistiniai sprendimai vienija net ir skirtingais dešimtmečiais kurtus Stanislovo Žvirgždo darbus, tokius, kaip: „Rudens kelias. Pūčkoriai“ (1980) ir „Apyaušris I. Naujoji Vilnia“ (1990).
Taip pat fotografui ne mažiau būdinga ir ypač aukštos kokybės, detalios bei didelio ryškumo gylio peizažų fotografijos. Kaip teigia fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis, S. Žvirgždas dar jaunystėje, pradėjęs dirbti fotoateljė, greitai perprato fotografijos technologiją ir šiandien išlieka vienu iš geriausių jos žinovų Lietuvoje. Menininkas sėkmingai ir taikliai naudoja nespalvotos fotografijos galimybes, taip sukurdamas

Verkiai. Stanislovas Žvirgždas, 2008 m.

peizažus, kuriuose aukšta technologijų kokybė nėra tik savitikslė, o tampa labai prasminga estetikos dalimi. Tai labiausiai matoma peizažuose, kuriuose dominuoja „skaidri“ šviesa, išryškinanti reljefą, gamtos detales, jų faktūrą ir formas. Kaip pavyzdžius galima būtų įvardinti fotografijas Pūčkoriai (2003) ar  Vingio tiltas iš ciklo „Pasižvalgymas nuo 13-os Neries tiltų“ (2005–2006).
Visgi visus šiuos skirtingos estetikos jo darbus vienija įsitikinimas, kad geras peizažas turi perteikti paties fotografo matymą bei nuotaiką arba leisti žiūrovui menamai patirti subtiliausius buvimo gamtoje pojūčius. „Mums peizažas yra tapęs kasdienybe, o man norisi šventiškumo“, – teigia S. Žvirgždas, todėl ieškodamas tinkamo laiko ar rakurso peizaže parodyti kažką neįprasto ar „šventiško“, autorius yra nuoseklus ir kantrus, skiria daug laiko pasirinkto vaizdo unikalumo atskleidimui. Prireikus fotografas į tą pačią vietą sugrįžta daug kartų, kad atrastų tinkamiausią apšvietimą ar galėtų atskleisti gamtos kaitos reiškinius. Dar Stanislovo Žvirgždo fotografijas sieja tai, kad tikrai įspūdingus peizažus jis geba atrasti gerai pažįstamoje ir artimoje aplinkoje. Šį principą puikiai iliustruoja ciklas „Laiko slinktis“ (1999 – 2002), kuriame yra įamžintas Vilniaus peizažas skirtingais metų laikais pro autoriaus namų Antakalnyje langą. Žvelgiant į šias fotografijas norom nenorom aplanko nostalgija persmelktas suvokimas, kad vis dėlto laikas visai neslenka, o bėga neapsakomai greitai, ir mes jo jau niekaip nebepasivysime…
Fotomenininkas yra surengęs daugiau negu 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, buvęs daugelio fotografijos konkursų vertinimo komisijos narys. S. Žvirgždas yra pelnęs daugybę apdovanojimų už nuopelnus kultūrai. 2002 m. jam įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2004 m. – Lietuvos Respublikos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2010 m.– aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, 2010 m. – Balio Buračo fotografijos premija. Šalia kūrybinės praktikos taip pat svarbi S.Žvirgždo, kaip fotografijos kritiko ir istoriko, veikla. Jis yra daugelio fotografinių leidinių sudarytojas, J.Bulhako ir apie Lietuvos fotografiją rašiusio rusų kritiko Levo Aninskio knygų vertėjas, straipsnių ir jų rinkinių apie Lietuvos fotografijos istoriją autorius ir bendraautorius kartu su fotografijos kritiku S. Valiuliu. Galbūt dėl to Stanislovas Žvirgždas teigia, kad niekada nėra patyręs kūrybinės krizės: išsėmus vieną žanrą, jį keičia kitas, o kūrybines pauzes užpildo fotografijos istorijos tyrinėjimai ir įvairių tekstų rašymas. Tačiau kartu autoriaus kūrybinė praktika nuosekli. Laikydamasis peizažo žanro ir apskritai meninės fotografijos tradicijų, Stanislovas Žvirgždas Lietuvos fotografiją praturtino darbais, kurie idealizuoja Lietuvos kraštovaizdžio grožį, bet nepaverčia to grožio banaliu ir primityviu.
Prienų krašto muziejuje, minint kraštiečio 80 metų jubiliejų, nuo rugsėjo 28 dienos eksponuojama jo fotografijų serijos „Lietuviški peizažai“ paroda, kviečiame visus apsilankyti ir pasigrožėti užburiančiais Stanislovo Žvirgždo užfiksuotais peizažais.
Svaja Vinskaitė
Prienų krašto muziejaus
vyr. muziejininkė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *