Paukščiai sugrįš, o jaunimas..?

Mano palatos kaimynė įkopusi jau į devintą dešimtį, bet tokia šviesi, tokia žvali ir energinga, kad mintyse ir sau palinkiu tokios gražios senatvės. Ji neprašo draugės atnešti maisto, bet kad nupirktų jai šviežią laikraštį. Gavusi jau antra diena skaito nuo pradžios iki galo, pagiria, koks įdomus numeris, padūsauja – „…ne, nebegrįš jie jau čia“. Vėl skaito, apsidžiaugia radusi kryžiažodį, išsprendžia ir vėl dūsauja: „Ištrins jie iš žemėlapio mūsų Lietuvėlę…“ Neiškentusi kalbinu, kas gi taip spaudžia senolės širdį, ko nerimauja? Pamažėle išpasakoja savo istoriją. Jau kuris laikas našlė, vienturtis sūnus su šeima išvykęs į užsienį, ten gerai įsikūręs gyvena ir dirba, anūkas taipogi jau vedė, deja, kitatautę. „Viską jam užrašiau, ką turiu, bet ar sugrįš?“ – vėl dūsauja. O butas, sako, erdvus, pačiame kurorto centre. Galėtų čia įsikurti, gyventi, ir darbo rastųsi. Bet nenori, sako prisiklauso, prisižiūri per televiziją, kas čia pas mus darosi, nenori į tą peklą.
Dabar jau dūsaujame abi: tai ko gi čia trūksta tokioj gražioj mūsų šalelėj? Gamta graži, vien žaluma, nei kokie ugnikalniai išsiveržę, nei kitos baisios stichinės nelaimės puola. Duonos užsiauginame. Tai ko trūksta, kad niekaip nurimti negalime, į darbus kibti, dirbti ir užsidirbti – kas trukdo? Ką galvoja mūsų valdžia ir visa kita armija valdininkų, kad nesugeba rasti kelių ir būdų sutvarkyti įstatymus, sumažinti biurokratizmą ir susigrąžinti savo žmones – jaunimą?
Tuo metu į slaugytojos klausimą, ar leistų kaimynė studentui jai atlikti procedūrą, žvaliai sujudusi skuba atsakyti: „Tai aišku, vaikeli, kaipgi kitaip jie išmoks. Ir aš kažkada mokiausi. Ir vėl stebiuosi šios moters geranoriškumu, kantrybe, noru viską suprasti, domėtis, žinoti, kalbėtis. Dar vakare, jau prieš miegą papasakoja, kad viską yra ir savo kelionėn į Anapilį susiruošusi, mat nežinia, visokios pandemijos, vaikai gali ir neparvažiuoti. Kas žino… Ir ramiai sau užmiega, pučia švelniai į ūsą. Tik tie mūsų vaikai ir anūkai nemato, kaip gražiai sensta jų močiutėlės.
Dabar aš jau viena dūsauju – tai kiek tokių senolių, pas mus vienišaujančių, praradusių viltį sulaukti grįžtančių vaikų ar anūkų? Kiek belaukiančių tų išganingų skambučių, nors su vaizdu ir su balsu. Bet ar paglostysi vaikaičiui galvą per telefono ar kompiuterio ekraną, ar pajausi jo šilumą ir kvapą? „Pasiilgau… myliu… laukiu…“, – tik viltingi per nuotolį sklendžiantys žodžiai, žodžiai, žodžiai.
O už lango spalio dangų jau užtvindę paskutiniai iškeliaujančių paukščių būriai. Ir jie lekia kur šilčiau, kur maisto daugiau, bet sugrįžta! Tikrai sugrįš, jei nežus sunkioje kelionėje, kad pavasarį vėl mus pasveikintų skardus pempės klyksmas: „Gyvi! Gyvi!”
Būkim sveiki, džiaukimės auksiniu rudeniu!
Jūsų Augustina


Spalio priminimai…

Namams…
Savo šeimos vaistinėlei dar paieškokite gudobelių. Vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna) vertingi vaisiai – obuolėliai sunoksta rugsėjį, todėl skubėkite, kol nenukando šalnos ir nenurinko paukšteliai. Gudobelė auga pamiškėse, krūmuose, kalvų šlaituose. Jos vaisiuose, lapuose ir žieduose gausu veikliųjų medžiagų – flavonoidų, pektinų, vitaminų, mineralinių medžiagų, eterinių aliejų.
Džiovintų gudobelių vaisių ir žiedų arbata ramina, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoja širdies ritmą, gerina darbą.Todėl dažnai ją vadina širdies duona. Iš gudobelės vaisių galite pasiruošti uogienių, drebučių, vitamininės arbatos. Sunokę vaisiai džiovinami patalpoje arba džiovykloje, 40–50 OC temperatūroje. Sudžiovinti turi išlikti tamsiai raudoni arba oranžiniai, kieti, raukšlėti, silpno kvapo, aitroki. Vaistinė žaliava tinkama vartoti 2 metus.
Džiovintų vaisių arbata: valgomąjį šaukštą gudobelių vaisių užplikykite termose stikline beveik verdančio vandens ir laikykite 10–12 val. Užpilą galima pagardinti medumi ir gerti ryte arba vakare, likus pusvalandžiui prieš valgį.
Gerkite sergant širdies aritmija, ateroskleroze. Iš gudobelės žaliavos pagamintomis arbatomis, nuovirais patariama gydytis vyresnio amžiaus žmonėms.

Tvarkykite kapus…
Nereikėtų laukti paskutinių dienų ir vėliau karštligiškai skubėti. Geriau anksčiau, be didelio vargo juos sutvarkyti taip, kad mirusiųjų pagerbimo dienomis galėtumėte ramiai, tik su žvakelėmis eiti jų lankyti, pasimelsti.
Jau dabar laikas iškasti vasarines vienmetes gėles, pasodinti, jei mėgstate pavasario žydėjimui, tam specialiai išvestų veislių neaukštų tulpių, narcizų. Sodinkite vienoje vietoje grupelėmis ar eilutėmis, kad vėliau būtų patogu iškasti.
Gerai pagalvokite, ką sodinsite iš naujų augalų. Gal verta rinktis visžalius augalus, kurie puoš kapavietę iki pavasario. Vienas kitas viržių, šilokų ar kitas žaliuojantis sumedėjęs krūmelis – kuklu, bet visuomet žalia ir tvarkinga. Nepelnytai pamiršti samanėlių kilimai. Visuomet reikia prisiminti, kad kapai – tai ne darželis.
Važiuodami į kapus visuomet turėkite tam skirtus įrankius – grėbliuką, kastuvėlį peržydėjusioms gėlėms iškasti, šluostę paminklui nuvalyti. Jei naudosite tam skirtus granito valiklius, antkapis blizgės, taip greitai neprilips ir nešvarumai.
Jeigu jūsų kapai toli ir ten neturite giminaičių, kurie nurinktų po švenčių nudžiūvusias skintas gėles, žvakių indus, o nežadate greitai ir vėl apsilankyti, tai pagalvokite, kaip sutvarkyti kapą, kad jis nepavirstų į šiukšlyną. Geriau visko kukliau, bet švariau ir tvarkingiau.

Gėlininkui…
Svogūninėms – laikas į dirvą. Svogūninės gėlės mėgsta saulėtą ir šiltą vietą, gerai auga lengvoje, puveningoje dirvoje. Priemolio dirvą reikėtų pagerinti – į 1 kv. m įterpti po 1 kibirą smulkaus žvyro ir durpių, o priesmėlio dirvą maišyti su kompostu (1,5 kibiro – 1 kv. m), įterpti po kibirą perpuvusio mėšlo. Sodinant svogūnėlius sunkesnėje dirvoje, į padarytas duobutes patariama įpilti truputį smėlio, sumaišyto su suodžiais, kad, esant drėgnai žiemai, jie nepradėtų sirgti kekeriniu puviniu.
Sukultūrintas dirvožemio sluoksnis turi būti storas. Tulpių, narcizų, hiacintų, margučių šaknys išauga iki 50 cm. Paprastai lengvose dirvose svogūniniai augalai sodinami trijų svogūnų, sunkiose – dviejų svogūnų aukščių gyliu. Sodinant krokų, žydrių, scylių, snieguolių, margučių gumbelius ir svogūnėlius, juos užžerkite dirvoje 5–10 cm žemių sluoksniu. Želdynuose geriausia sodinti grupelėmis po 6–10 ar 15 svogūnų 5–10 cm atstumu. Tarp grupelių paliekami 15–20 cm tarpai.
Narcizų svogūnėlius į dirvą sodinkite 15 cm gylyje, eilėse kas 10–15 cm, o tarp eilių palikite 20 cm tarpus. Dirva po vasaros karščių turi būti atvėsusi, kitaip narcizai blogai šaknijasi. Tačiau iki žiemos šalčių svogūnai turi įsišaknyti, nes vėlai pasodinti iššąla arba apšąla, svogūnų derlius būna mažas, o žiedai prasti.
Hiacintai sodinami, kai pradeda rausti klevo lapai, o tulpės – antroje spalio pusėje, kai dirvos temperatūra atvėsta iki 5 OC. Anksti pasodintos tulpės labai serga virusinėmis ligomis, ypač žiedų dryžlige. Mat šias ligas platina ne tik amarai, bet ir nematodai, o jie šilumoje būna labai veiklūs. Dirvai atvėsus iki 5 OC, jie pereina į latentinę būklę ir augalams žalos nedaro. Hiacintų svogūnai sunkiose dirvose sodinami 10 cm, lengvose – 15 cm gyliu.
Dideli svogūnai sodinami 15 cm atstumu, mažesni – 12 cm. Labai gražiai atrodo hiacintai, auginami grupelėmis.
Paukštapienes patartina sodinti rugsėjį arba spalį, nors daugumą rūšių galima persodinti ir augalams žydint. Sodinama 6–8 cm gyliu (stambesni giliau), grupėmis po 5–20 svogūnų.
Visus svogūnus reikia sodinti tik sveikus, kietus, nepažeistus ligų ir kenkėjų. Paprastai minkšti svogūnai būna tada, kai auga azotu pertręštoje dirvoje, per anksti iškasti, per vasarą laikyti per daug šiltoje patalpoje. Prieš sodinimą svogūnėliai beicuojami.
Į tą pačią vietą gėlyne juos galima sodinti tik po 4–5 metų. Auginant didesnį kiekį svogūninių gėlių ir trūkstant ploto, jas reikia sodinti po augalų „sanitarų“: garstyčių, krapų, serenčių, medetkų.

Sodininkui, daržininkui…
Nebėra kada dairytis į debesis – kaip ir pavasarį, rudenį būna šiek tiek skubos, nes nežinia kada užklups didžiosios šalnos.
Svarbiausias rūpestis ir darže, ir sode, nurinkus visus augalų likučius, nugrėbus lapus, apravėjus didžiąsias piktžoles, sukasti ir supurenti dirvą. Gal nujaučiate, kad jūsų dirva yra per rūgšti – pavyzdžiui, sulaukėte menko derliaus, todėl jau rudenį reikėtų mažinti jos rūgštingumą. Tai padaryti galima panaudojus kalkes, pelenus, kreidą. Dar vieną veiksmingą būdą mažinti rūgštingumą sodininkai atrado naudodami jodą. Antiseptikas, kuris parduodamas vaistinėse, sėkmingai įveikia daugelį grybelių, bakterijų, puvinių ir miltligės sukėlėjų. Pasigaminkite tirpalą: 3 litrai vandens ir 10 ml 5 proc. jodo. Nupurkškite juo lauko daržą.
Patręškite dirvą mėšlu, kalkėmis, pelenais. Galite dar užsodinti garstyčiomis, jos greitai sudygsta, yra atsparios šalčiams. Labai populiaru yra sodinti pašarines pupas, lubinus, dobilus, grikius. Pūvančios šių augalų šaknys pamaitina dirvą, padeda orui patekti į gilesnius dirvos sluoksnius.
Dezinfekuoti dirvą taip pat pravartu – čia jums padės kalio permanganatas. Tirpalui reikės 40 g kalio permanganato, ištirpinti jį 10 litrų vandens. Šią priemonę mielai naudoja ir sodininkai, norėdami išnaikinti vejose pridygusius grybus. Į 2 litrus vandens reikia ištirpinti 5 g kalio permanganato ir purkšti žemę. Kalio permanganatą galite naudoti ir valydami žiemai šiltnamį.
Dezifekuokite ne tik žemę, bet ir rėmus, langus, dangą. Išrinkite viską – ramstymo pagalius, virves, nes visur gali būti ligų sukėlėjų. Šiltnamio žemę verta pakeisti.
Kol temperatūra nenukrito žemiau 4 OC, galima genėti spygliuočius. Šaltesniu oru genimi agrastai, avietės, vynmedžiai, vijokliniai augalai.
Nepamirškite dar vieno svarbaus dalyko – mulčiavimo. Iki pirmų didesnių šalčių mulčiuokite šalčiui jautrių vaismedžių šaknis, braškes. Po rudeninės sėjos gerai užberti sėklas ne tik žemėmis, bet ir mulču.
Tik svarbu nepaankstinti rudeninės sėjos, kad sėklos neišbrinktų ir nesudygtų. Sekite orus ir atsiminkite, kad net iki lapkričio pusės galima sodinti ne tik daržoves, bet ir gėles. Svarbu būti paruošus tam dirvą.
Nepalikite ant medžių obuolių, kriaušių puvėsių. Tai ir medžiui našta, ir ligų užkratas.
Surinkite, sutvarkykite ir po stogu sudėkite sodo įrangą. Nepalikite su žemėmis vazonų – per šalčius jie gali susprogti. Apskritai, visus tokius darbus atlikite, kol dar dienos maloniai šviesios ir šiltos. Lapkričio žvarboje nebenorėsite šalti.


Neskubėkime daržovių slėpti į podėlius…

Šeimininkės džiūgaudamos socialiniuose tinkluose dalinasi nuotraukomis, kuri daugiau stiklainėlių su įvairiausiomis gėrybėmis priruošė žiemai. O kai kažkuri paklausė, ar viską suvalgote, atsakymas buvo – dažniausiai lieka. Taigi neskubėkite visko „uždaryti“ į stiklainėlius. Valgykime daržoves ir šviežias, ir jų patiekalus pilna burna kasdien.

Sluoksniuotas daržovių apkepas
Reikės: vienam kepimo indui lygiomis dalimis morkų, bulvių, cukinijos, 4–5 kiaušinių, 0,5 l grietinėlės, druskos, pipirų, kieto ar puskiečio sūrio (pagal skonį užtarkavimui).
Nuplautas ir nuskustas daržoves plonais žiedais pjaustome (su kopūstų pjaustykle) atskirai. Išdėliojame jas plonais sluoksniais kepimo formoje – bulves, morkas, po to cukinijas ir vėl ta pačia tvarka likusias. Sluoksniai turi būti ploni, o jų daug. Tuomet išplakite kiaušinius su grietinėle, plakinį pasūdykite, berkite pipirus ir užpilkite ant sudėliotų daržovių. Jei patinka, užtarkuokite sūrio. Galite jo tarkuoti ir į tarpus, tarp sluoksnių. Kepkite apie 40 min. 180 OC orkaitėje.
Labai skanus apkepas. Daržovių imkite tiek, kokio didumo kepimo indas. Galite paįvairinti sudėtį pagal savo fantaziją.

Raugintų daržovių asorti
Jei turite didelį gražų stiklainį, jei ne, tuomet į kibirą užraukite kasdieniam greitam vartojimui daržovių. Šaltai išlaikysite jas ilgiau, galima paraugintas susidėti ir į mažesnius indus, bet spalvingas raugintų daržovių vaizdas jau pats savaime žadins jūsų apetitą. Valgysite jas vienas ar prie kitų patiekalų kaip garnyrą.
Kaip raugti? Jei naudosite įprastus agurkams raugti priedus, tai ir turėsite agurkų skonio asorti. Tačiau mėginkite atrasti savo skonį, kuris būtų jums maloniausias.
Vienam litrui vandens imkite 2 šaukštus druskos, 2 šaukštus cukraus arba vieną šaukštą medaus.
Štai puikiai viename stiklainyje draugaus moliūgas, morkos, krieno šaknis, šermukšnių uogų kekės, kalafioras, maži patisonai, topinambai.
Nepatartina kartu raugti brokolių, viską užgožtų burokas, kopūstai. Nepasiteisina ir cukinijų rauginimas – jas geriau kepkite, troškinkite.
Nuo seno Lietuvoje močiutės raugdavo beveik viską – taip ne tik išsaugodamos daržoves ilgesniam laikui, bet ir jas pagerindamos – raugintose daugiau gerųjų bakterijų, antioksidantų, vitaminų, lengviau virškinama. Pavyzdžiu gali būti kalafioras – raugintą suvalgysite skaniau, nei obuolį. Rauginkite greitam vartojimui kas dvi tris savaites.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *