Ant piliakalnio, ant smėliakalnio…

Iš praeities – į dabartį. Piliakalnių kultūra

Nuo 2000-ųjų metų Lietuva ir Latvija turi bendrą atmintiną dieną. Tai Baltų vienybės diena, paskelbta Saulės mūšiui atminti, kai 1236 m. susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė Kalavijuočių ordiną. 2008 m. latviai paskelbė kreipimąsi į baltus visame pasaulyje, kviesdami rugsėjo 22 d., per rudens lygiadienį. kartu švęsti Baltų vienybės dieną.


„Versmenės“ klubas į Baltų vienybės ugnies sąšauką, kai ugnis vienu metu uždegama ant piliakalnių, alkakalnių ar kitose su baltų istorija susijusiose vietose, atsiliepė 2009-aisiais metais, Už miesto sodų stūksanti aukšta kalva puikiai tam tiko ir visiems labai patiko – ne kartą ant jos šventėme ne tik rudens, bet ir pavasario lygiadienį. Būta įtarimų, kad ši kalva – piliakalnis, bet archeologai to kol kas nepatvirtino. Keletą metų Baltų vienybės dieną minėjome lygumoje – prie piliavietės, Paprienėje. Tačiau įspūdis ne tas – protėvių dvasią pajunti tik pasilypėjęs arčiau dangaus.
Tad šiemet vėl kopėme aukštyn – ant Prienų (Mačiūnų) piliakalnio. Tegu gana kuklus, kaip ir daugelis šių senovės paminklų žmogaus ir gamtos apardytas, bet toks savas ir mielas.
Kiekviena tauta turi savo mitologinę tautosaką, susijusią su gamtos, ypač medžių garbinimu. Skirtingų kraštų tautų pasaulėjautoje atsirado Gyvybės medžio įvaizdis. Žmogus visada mąstė, ką jis veikia šioje žemėje – nuo gimimo, augimo, brandos iki senatvės ir mirties. Taip buvo sukurtas nesibaigiantis gyvenimo simbolis – Gyvybės medis. Anot žymaus JAV mokslininko, mitologijos specialisto Joseph Campbell, „mitai – ne tolima istorija, o mūsų visų gyvenimo pagrindas, mes gyvename mitais, patys to neįtardami“. Prisilietėme prie mūsų protėvių baltų mąstysenos, kurdami Gyvybės medį iš protėvių paliktų „laiškų“ – ženklų ir simbolių. Kalbėjome apie senosios mitologijos pėdsakus liaudies dailėje, sakmėse, audiniuose, dainose, jas dainavome.
Gyvybės medis visų bendrai sukurtas, apkalbėtas, apdainuotas. Kopiame ant kalno, vieno iš beveik tūkstančio Lietuvos piliakalnių. Apie juos, tuos senuosius protėvių paminklus, čia ir tinka pakalbėti. Dabar piliakalniai mums tik praeities liudininkai, mokslinių tyrinėjimų objektai, kraštovaizdžio puošmena. Kartu jie yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis. Kažkada piliakalniuose buvo saugiai gyvenama, neramumų metu slepiamasi ir ginamasi. Praradus tikrąją paskirtį, prie jų burdavosi vietos bendruomenės įvairioms šventėms. Iš kartos į kartą buvo perduodami padavimai apie piliakalnių paslaptis – užburtas karalaites, prasmegusias bažnyčias, užkastus lobius. Tikriausiai todėl, kad tautos istorinėje sąmonėje susiklostė piliakalnio, kaip ypatingo, svarbaus, sakralaus statinio, vaizdinys. Pasak poeto Bernardo Brazdžionio, „gimtosios žemės ilgesy, tu ateini iš pat piliakalnio širdies…“
Šventę kūrėme patys, visi. Paminėjome kažkada gausias baltų gentis, iš kurių po visų praradimų likome tik mes ir latviai. Iš šiaudų, šieno ir degančių žvakučių pynėme baltų simbolius, visi kartu uždegėme aukurą, aukojome ugniai giesmę, grūdus, druską. Siuntėme Lietuvai, vieni kitiems ir pasauliui linkėjimus. Dėkojome žemei už jos dosnumą. Daug dainų sudainavome.
Čia, ant piliakalnio, degant ugnelei pasitikome astronominio rudens pradžią – rudens lygiadienį. Po jo ugnelė bei mūsų darbai persikels į namus, gyvenimo ritmas sulėtės, kvies atsigręžti į dvasinį pasaulį.
Dainora Šaltienė
Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ narė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *