„Ir kiek jau čia tų mūsų metų…“

Rugsėjo 11 dieną prie „Žiburio“ gimnazijos susirinkome mes, 47-tos laidos abiturientai. Ta pati mokykla, tik laiptai jau lyg žemesni nei buvo mūsų laikais. Ir mes ne tokie, kokie buvome.

Vis tik praėjo penkiasdešimt metų nuo to birželio, kai išėjome pro šias duris. Išėjo tada mūsų daugiau nei 40 abiturientų, o susirinkome tik šešiolika. Vienus sulaikė gyvenimo aplinkybės, kiti pabijojo šio laikotarpio rykštės – kovido. Tegul mūsų ir nedaug atėjo, bet kaip smagu visiems vėl susitikus. Iš karto suskambo juokas kaip senais laikais. Ir nors mes susitinkame kas penkerius metus, bet visada smagu pabūti vėl kartu, smagu apkabinti savo auklėtoją Veroniką Beliūnienę, kuri dažnai mums būdavo kaip tikra mama. Iki šiol mes ją mylime ir nuoširdžiai džiaugiamės, kad ją turime.
Nuo mokyklos pasukome į „Žiburio“ kalnelį. Tada, kai mes mokėmės, mokykla vadinosi 1-oji vidurinė, bet mes save laikome žiburiečiais.
Bažnyčioje dalyvavome šv. Mišiose, kurios buvo skirtos mūsų laidai. Laima pasistengė, kad šv. Mišios būtų kuo iškilmingesnės. Pasimeldę už mirusius klasės draugus ir išėjusius Anapilin mokytojus, vakarą praleidome prisimindami jaunystę, mokslo metus. Nemažai bendraklasių įstojo ir baigė aukštąsias mokyklas.
Iš dalyvavusiųjų Dalia, Ramutė, Danguolė ir Violeta – medikės, Jonas ir Levas baigė tuometinį KPI, Eugenijus ir Algimantas – ŽŪA, Jūratė ir Antanas – VU, Regina ir Danutė –ŠPI. Vidas, baigęs VISI, tapo architektu, vis dar dirba, turi savo klientų ratą. Prekybos mokyklą baigė Genutė ir Laima. Genutė dar dirba ir kiekvienam klasės susitikimui iškepa klasišką tortą. Kazimieras iki šiol profesionaliai įamžina mūsų susitikimus nuotraukose. Vidaus ligų skyriuje dirbanti Violeta visada pagelbsti, kai tik jos pagalbos prireikia. Vis tik dauguma mūsų jau baigė savo darbinę karjerą, nors, pasak Eugenijaus, „ir kiek jau čia tų mūsų metų – tik penkiasdešimt plius aštuoniolika“. Kaip kažkas kažkada sueiliavo:
Kiekvienas amžius suteikia mums džiaugsmo,
Svarbu jauna išliktų mūs širdis.
Ir nesakykite, kad metų naštą nešam
Tai ne našta, tai mūsų patirtis.
Ir taip norėtųsi tikėti, kad dar ne paskutinis mūsų suėjimas, kad Dievas duos ir dar susitiksim.
Danutė Margevičiūtė-Marčiulionienė
Buvusi 11b klasės mokinė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *