Pažinkime Lietuvą: maršrutu Žemaitija – Plateliai

Kasmet Birštono „Bočiai“ daug dėmesio skiria savojo krašto pažinimui. Šiemet nusprendėme pabuvoti Žemaitijoje ir pasirinkome maršrutą Žemaitija – Plateliai.
Ankstų rugsėjo 14-osios rytą 38 senjorai, ištroškę pažinimo džiaugsmo, leidosi į ilgą, bet turiningą kelionę. Paskaičiavę, kad nuvažiuoto kelio rida 530 km, trukmė – visa diena, atsidavė gidės Ramutės Milušauskienės globai ir nenusivylė. Ramutė stengėsi supažindinti su visų pravažiuojamų miestų ir miestelių istorijomis. Pirmosios žinios –apie Greimų tiltą Prienuose. Jį ankstyvą rytą pravažiavome be trukdžių ir riedėjome Kauno plentu laikinosios sostinės link. Gidė Kauną pavadino Meilės miestu, primindama legendą apie gražuolę Nerį, kuri iš meilės įpuolė amžiams galingo Nemuno glėbin.
Kaip gera mintyti miestus, kuriuose jau pabuvota. Rietave prisiminėme, kaip lankėmės čia išlikusiame Oginskio dvaro parke, muziejuje klausėmės direktoriaus Vytauto Rutkausko su didele meile atskleidžiamų Oginskio dvariškių gyvenimo peripetijų ir nuostabaus Oginskio polonezo. Dalinantis prisiminimais ir nepajutome, kad jau riedame Plungės rajono keliais Platelių link.
Pirmiausia nutarėme aplankyti Šaltojo karo muziejų. Čia gidė Ilona supažindino su Šaltojo karo įvykiais, jo grėsme Europos tautoms ir valstybėms, taip pat ir Lietuvai. Niūrūs kupolai virš buvusios raketinės bazės mena pavojų žmonijai. Neapgyvendintoje teritorijoje gerai tarp miškų įslaptinta raketinė bazė slėpė ir saugojo raketinius 30 metrų gylio bunkerius.
Išėję į saulėtą dieną, gėrėjomės Platelių miestelio siauromis gatvelėmis, tarsi pritūpusiais koplytstulpiais, išlikusiu parku su dvaro pamatais, šimtamečiu daugiakamieniu ąžuolu su žaibo sudegintu viduriniu kamienu, miestelio centre – Šv. Florijono koplytstulpiu, skirtu Rainių kankinio Balio Korzos atminimui. Išlikusiuose dvaro ūkiniuose pastatuose, dabartiniuose muziejuose, išklausėme gidės Dalios pasakojimus apie Prancūzijos grafo ir lietuvaitės Sofijos Tyzenhauzaitės, tapusios Šuazel- Gufje, praktišką meilę ir giminės gyvavimą 150 metų. Dvaro arklidėse įsikūręs ir vienintelis Lietuvoje Užgavėnių kaukių muziejus. Su Užgavėnių tradicijomis supažindino gidė Aldona, papasakodama apie kaukių galią, reikšmę ir paskirtį dvidienėse Užgavėnių šventėse.
Platelių miestelio centre ant kalvos stovi medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su atskira varpine. Gidė Ramutė papasakojo varpų istoriją, neva pirmasis nukaldintas varpas nugarmėjo giliai į ežerą, kai buvo gabenamas žiemą per užšalusį ledą. Ledas neatlaikė, ir nugrimzdo varpas amžiams. Vėliau buvo nukaldintas naujasis varpas, sėkmingai atgabentas ir įkeltas į varpinę. Dabar jam aidu pritaria ir pirmasis varpas iš ežero dugno.
Pasigėrėję miesteliu, nuvykome į ežero apžvalgos aikštelę, iš kurios apžvelgėme septynias salas ir svarbiausia tą, kurioje anksčiau stovėjo pilis. Įlankos ir pusiasaliai išraižę ežero krantus. Plateliai – didžiausias ežeras Žemaitijoje. Ežero kranto ilgis – 37 km, gylis iki 49,1 m. Pasigėrėję ežero platybėmis važiavome į Bukantę. Tai – viensėdis Godelių kaime, Plungės rajone, rašytojos Julijos Beniuševičiūtės – Žymantienės (Žemaitės) gimtoji sodyba. 1965 metais, minint rašytojos 120-ąsias gimimo metines, čia įkurtas rašytojos memorialinis muziejus. Per 56 gyvavimo metus čia sukaupta daug to laikmečio rakandų ir asmeninių Žemaitės daiktų. Šalia išleistų knygų – jos asmeniniai laiškai, išreiškiantys meilę žmonėms, kelionės įspūdžiai Amerikoje ir kiti susirašinėjimai, taip pat jos drabužiai, kuriuos mėgo dėvėti , skara – jos personažo dalelė.
„Bukantiškėje labai gražios apylinkės: didelis sodnas, aplinkui prūdas, pakalnėj malūnas, laukai, pievos, visur, visur keliukai, Topoliais apsvadinėti,“ – yra rašiusi Julija Žemaitė „Autobiografijoje“. Gražioje, atkurtoje sodyboje klausėmės išsamaus gidės Laimutės pasakojimo apie mylimą jos žemietę, malonybiniai vadinamą Julyte. „Čia jos lovelė, čia pagalvės, čia knygų lentyna, čia drabužėliai, tarsi šiandieną ant pakabos sukabinti, o čia skara pečius gaubianti,“– žemaitiška kalba pasakojo gidė Laimutė.
Jau ir pietų metas praėjo, o pasakojimams nebuvo pabaigos. Pagaliau mus pakvietė į kitą trobos galą vaišėms su žemaitiškais valgiais: kastinis, bulvės su lupena, silkė žemaitiškai, sūris, obuolienė, kanapės, žolelių arbata. Karštas bulves, patiektas drobiniuose maišeliuose, spėriai lupome ir valgėme su silkėmis ir kastiniu, gausiai pabarstydami kanapėmis, sūrį su kmynais gardinome obuoliene, užsigerdami žolelių arbata. Į namus kone kiekvienas glaudėme po kastinio indelį ir paketėlį kanapių. Tokia tad viešnagė rašytojos Žemaitės tėviškėje – Bukantiškėje. Vakarop susiruošėme į namus, veždamiesi daug gražių įspūdžių, gerą nuotaiką, bendrystės džiaugsmą. Niekas nesusirgo, niekas nepavargo, tik praturtėjo žiniomis ir meile LIETUVAI. Tai dar vienas džiaugsmas einantiesiems rudenėjančiu taku. Juk su kiekviena diena metai trumpėja.
Artėja spalio 1-oji, Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Ir vėl susibursime Birštono kultūros centre, dalinsimės įspūdžiais, klausinėsime vieni apie kitus, klausysimės mūsų choro „Sidabrinė gija“ , Jonavos „Bočių“ ansamblio „Dobilas“ ir Rūtos Morozovaitės bei Juozo Janušaičio dainų. Visur ir visada mes dabar būname atsargūs ir naudojamės Galimybių pasais. Prisitaikyti prie laikmečio – mūsų pareiga.
Spalio mėnesį vėl suksime ratus į mūsų tvarkomas kapinaites, lankysime artimuosius ir su darželio „Vyturėlis“ vaikučiais pagerbsime besiilsinčius Birštono kapinėse. Laiko nesustabdyt, laikas visagalis, o mes jame tik mažos atkarpėlės su savo išgyvenimais ir džiaugsmais. Tegul kiekviena diena būna nors mažo, bet gero pažinimo DIENA.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“
bendrijos pirmininkė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *