Mano „antrasis sparnas“

„Tu atėjai – ir tūkstančiu laiškelių
Kaip žemė aš iškart sužaliavau.
Tu atėjai – ir aš upelėm,
Plačiaisiais ežerais sualsavau“…
Janina Degutytė

Daug prasmingų žodžių prirašyta apie žmogaus ryšį su žmogumi. Man labiausiai patinka Bruno Ferrero frazė: „Esame tarsi viensparniai angelai: galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę“.
Nors šie žodžiai taikyti visiems žmonėms, bet aš, kaip ir dauguma likimo „paženklintų“ neįgaliųjų, jų prasmę pajutau po nelemto griuvimo važiuojant dviračiu, kai stipriai susižeidžiau vieną koją. Gydytojai profesionaliai mano nestabilią koją sutvirtino ir prijungė prie kelio sąnario, bet judėti vienai man gana sudėtinga. Jau šešeri metai, kai mane lanko „antrasis sparnas“ – socialinės darbuotojos.
Per šiuos metus jų pasikeitė ne viena. Visų jų globa aš esu patenkinta, ir džiaugsmą jų apsilankymu išreiškiu mintyse ar garsiai deklamuodama J.Degutytės posmelį. Žinoma, jos vertos daugiau padėkos žodžių, aš labai norėjau apie ne vieną jų parašyti po išsamų straipsnį, deja, jos visos mano sumanymui nepritarė. Manau, kad Lietuvos socialinio darbuotojo dienos proga turiu teisę nors trumpai joms padėkoti.
Pirmuosius metus mane lankė (deja, dar nesulaukus pensijos iškeliavusi Anapilin) Irena Padelskienė. Jos rūpestingos globos ir neapsakomo gerumo niekada nepamiršiu. Tikiu, kad ne tik mane ji laikė savo šeimos nariu, ir padarydavo daugiau, nei įėjo į jos pareigas: aplankydavo savaitgaliais, palepindavo vyro sugauta ir iškepta žuvimi ar kugeliu. Dėkoju ir jos dukrai Jūratei, kuri ją pavaduodavo mamai atostogaujant.
Nors neilgai bendravome, nepamiršau ir Libertinos paslaugumo.
Beveik dvejus metus mano „antruoju sparnu“ buvo Violeta. Anksčiau dalis socialinių darbuotojų dirbo Birštono neįgaliųjų draugijos Dienos centre, o nuo 2020 metų pradžios visus juos po savo sparnu priglaudė Nemajūnų dienos centras.
Kartu su Violeta pas mane atėjo šio Centro darbuotoja ir nauja mano globėja. Aš, apsikabinusi Violetą, vos ne isteriškai verkiau ir sakiau, kad nesutinku su pakeitimu. Turėjau pusdienį apsigalvoti. Kai vėl prasidėjo derybos, sutikau, nes sužinojau, kad naujoji globėja Nijolė grįžusi iš Londono – aš patriotiškai galvoju, kad reikia džiaugtis grįžusiais. Su Nijole greitai apsipratau, ir vėl viskas buvo gerai. Jos ligos laikotarpiu ar per atostogas ją pavaduodavo vis kitos globėjos. Jos visos buvo geros, ir joms visoms esu dėkinga. Šių metų pavasarį su Nijole atsisveikinau. Mane lankė Onutė, Inga, Birutė. Dabar džiaugiuosi Irmutės paslaugomis. Labai norėčiau, kad ši draugystė tęstųsi kuo ilgiau, nes kol pripranti prie naujo žmogaus, praeina kažkiek laiko.
Taip pat noriu padėkoti ir „nepareigybiniams“ bičiuliams: Janinai, Astutei, Onutei, Vidai, Tautvydui, Genutei, Birutei, Henrikui, Kaziui, Adolfui, kurie mane aplanko ir galiu jais pasidžiaugti…
Teresė Murauskaitė