Apie prabangą

Sodinantiems medžius ir juos prižiūrintiems
Kiekvienas turime savąjį Birštoną. Gera svečius vedžioti įprastais ir pamėgtais takais, rodyti savo medžius.
Štai gluosnis, po kurio svyrančiomis šakomis norisi pasislėpti, kai širdis nedžiūgauja. Gal todėl verksniu jį vadini. Štai klevas – dar diena, kita, ir jis net naktį švies, nusidažys ryškiausiomis spalvomis – gal vasaros gėlės jam jų, tokių įvairių, sodrių, paskolino. Štai pulkas naujų miesto gyventojų, neseniai pasodintų berželių. Baltuoja jaunais kamienais ir praeinantį giedriai nuteikia, jis nė pats nepajunta, kaip šypteli. O kokia galinga bibliotekos liepa, rūpestingai išsaugota, rekonstruojant pastatą. Visa gatvė pakvimpa nuo jos žiedų. Kiek pavėsio per vasaros karštį ji teikia čia šurmuliuojantiems vaikams bei pas juos besisvečiuojantiems poetams, muzikantams. Ir bitėms, kamanėms kiek gėrio!
O pušų įvairovė! Net botanikams būtų kur akis paganyti. Jauti, koks švarus oras? Kaip lengva kvėpuoti. O po lietaus kaip pakvimpa. Ir žmogų nuo visokiausių nelaimių saugančių šermukšnių netrūksta – tiesi ranką į raudoną kekę. Užteks uogų ir paukščiams.
„Šitiek medžių! Kaip prabangiai tu gyveni“, – sako mano svečiai. Ir jie teisūs. Šitos prabangos už jokius pinigus nenusipirksi. Ir netiesa, kad to nematai, kad reikia, jog kiti tai pastebėtų ir primintų. Matai. Džiaugiesi, kai, remontuodami pastatus, statybininkai pasistengia išsaugoti senus medžius, nors, ko gero, paprasčiau būtų pasiteisinti, jog jie trukdo ir pašalinti. Džiaugiesi pažintimis su naujais medžiais. Kraštotvarkos specialistei Audronei išmanymo netrūksta, todėl ir tinkamų medžių, ir vietos jiems ji vis randa ir randa.
Ačiū už medžius, mes turtingi, prabangiai gyvename.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka