Po netolimą praeitį pasižvalgius

Vasariška šiluma pradžiuginusi rugsėjo pradžia „Versmenės“ klubo narius tarsi paragino – pakeliaukit dar, pasižvalgykit po savo kraštą. Taip ir buvo padaryta – kelionė netolima, diena puiki kaip ir nuotaika. Numatyta aplankyti dvi vietoves – kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę (juk šie metai skirti šiai šviesiai asmenybei) ir Lietuvos liaudies buities muziejų.


Tad pirmiausia sukame į Guronis Kaišiadorių rajone. Jau iš sustojimo aikštelės matosi didelė erdvė ant aukštumėlės tarp medžių. Paėję keleliu pro du senovės alkakalnius nulenkiame galvas prieš visų tautų Motinos, Švč. Mergelės Marijos baltutėlę skulptūrą. Už jos driekiasi parkas, kuriame įrengtos penkios Rožinio slėpinių koplytėlės. Ant išorinių sienų nutapyti paveikslai vaizduoja Bažnyčios gyvenimo ir Lietuvos istorijos epizodus. Po paveikslais trumpi, bet išsamūs tekstai. Skulptūrą ir paveikslus sukūrė žymus menininkas A. Kmieliauskas (1932-2019). Parkas užima apie dešimt hektarų – tiek žemės turėjo kardinolo tėvai Guronyse. Buvusios sodybos vietoje išlikęs tik senas gluosnis.
„Tylos vaisius yra malda, Maldos vaisius yra Tikėjimas, Tikėjimo vaisius yra Tarnystė, Tarnystės vaisius yra Ramybė“ (Motina Teresė). Taip išrašyta vienoje iš koplyčių. Ir tikrai šioje sakralioje erdvėje sielą užlieja tokia ramybė, kad norisi pabūti kuo ilgiau.
Koplyčioje sukalbėję Rožinį grįžtame atgal. Parke pastatyti du nemaži namai, kuriuos prižiūri vienuolės eucharistietės. Juose galima apsistoti, dalyvauti rekolekcijose. Ansamblis atidarytas 2006 metais minint Kaišiadorių vyskupijos 80-mečio sukaktį.
Toliau mus kelias veda į Lietuvos liaudies buities muziejų. Čia mus pasitinka gidė. Gyvas, profesionalus pasakojimas, įsiterpiant ir mums su savo žiniomis, verčia prisiminti praeitį. Anot gidės, tai, kas mūsų kartai gerai žinoma, šių dienų jaunimui – nelabai suprantama egzotika. Bet tam ir yra muziejus, kuriame galima susipažinti su visais Lietuvos regionais. Muziejus įkurtas 1974 metais, dabar užima apie 200 hektarų plotą. Eksponatai atspindi 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios lietuvių buitį, papročius, o dažnai ir būdo savybes.
Pirmiausia apsilankome Dzūkijoje. Pastatai atvežti iš Rudaminos. Ir čia, ir kitose sodybose stengtasi išlaikyti išplanavimą, atstumus, net gėlių darželių struktūrą. Aukštaitės aukštesnes gėles sodino prie pirkios sienos, kad praeivis matytų visą darželį ir galėtų juo pasidžiaugti. Žemaitės gi atvirkščiai – pačios norėjo grožėtis gėlynėliu, rymodamos prie lango, tad aukštas gėles sodindavo prie tvoros.
Sudomina atokiau stovinti koplyčia. Gidė paaiškina, kad ji atkeliavo į muziejų iš Račkiškės kapinių Švenčionių rajone. Kol nebuvo bažnyčios, joje buvo tuokiama, krikštijami vaikai, dabar saugomi vertingi seni kryžiai.
Keliaujame miškeliu. Pušyje įkelta medinė koplytėlė su dviem šventųjų skulptūromis. Jos atsiradimo istorija įdomi: pasirodo, kai Lietuva dar tik kėlėsi, du jaunuoliai slapstėsi, kad nepaimtų į sovietinę armiją. Atsidėkodami padarė koplytėlę – tokias prie pavojingo kelio ruožo keldavo kaimo žmonės.
Didelį įspūdį palieka tremties ir pasipriešinimo sektoriaus ekspozicija. Prie jurtos mus pasitinka lapteviečių brolijos narė Irena Saulutė Špakauskienė, trylikos metų išvežta iš Lietuvos, kentėjusi atšiaurioje Arktyje. Pirmiausia ji parodo du medinius ąžuolinius stulpus, kuriuose pavaizduotos dvi Lietuvos: vienoje namai užkaltomis langinėmis, vagonai, spygliuotos vielos, jurtos, suvargę žmonės. Kitoje plaikstosi trispalvės, gėlės vietoj vielos, besišypsantys žmonės. Stebina šios garbaus amžiaus, daug iškentėjusios moters žvalumas, optimizmas.
Aplankome miestelį. Čia viskas kaip ir turi būti: viršaičio namas, mokykla, gaisrinė, geležies, manufaktūros krautuvės, kepykla, paštas, bažnyčia. Jaukus tas miestelis su Šv. Florijonu aikštės viduryje. Aplankome įvairias parodas ir sukame į arbatinę. Atsigaivinę, pasistiprinę sukame namų link, džiaugdamiesi turiningai praleista diena. Yra tokia Rytų šalių patarlė: „Neklausk to, kuris ilgai gyveno, o to, kuris daug matė“.
Danutė Marčiulionienė
„Versmenės“ klubo narė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *