Prezidentūra ir migrantų krizė

Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „Žinių radijuje“ pabrėžė, kad Vyriausybė kažin kaip pagaliau ėmė tvarkytis su migrantų krize po to, kai šalies vadovas davė jai aiškių ir stiprių patarimų per Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdį. Suprask, kitaip šiuo klausimu būtų buvusi visiška ir palaida bala.
Kaip ten buvo iš tikrųjų, matyt, niekada tiksliai nesužinosime, nes VGT posėdžiai nėra vieši, ir ką ten kalba susirinkę Prezidentas, Seimo pirmininkė, Ministrė pirmininkė ir keli su svarstomais klausimais susiję ministrai bei kiti pareigūnai, nėra paskelbiama.
Faktas tik, kad savo „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė nudavė neprisimenanti kokio nors aiškaus pokalbio su p. Nausėda bei jo siūlytų receptų. Jai antrino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, o vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė užsiminė, kad norinčiųjų „pasišildyti“ suvaldytos problemos šviesose visada atsiranda.
Jeigu kas nors paklaustų manęs, ką galvoju apie receptų autorystę, sakyčiau, kad migrantų iš Baltarusijos srautą, organizuotą kaimyno diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos, visi aukščiausieji ir atsakingi pareigūnai pasitiko natūraliai pasimetę, nežinodami, ką daryti. Vienu metu visi buvo pasirengę tiesiog stebėti vaizdo medžiagą ir fiksuoti valstybės sienos pažeidimus. Problema buvo beveik beprecedentė. Ligi šiol gal tik Turkija naudojo tam tikrą šantažą prieš Europos Sąjungą migrantų srautais. Kai kurie analitikai prisimena, kad Rusija panašiai elgėsi su Norvegija.
Kitaip tariant, mūsų valdžia tam tikrą laiką nežinojo, ką daryti. Blaškėsi siūlydama organizuoti specialų sankcijų paketą Minsko režimui ES kontekste ir spręsdama klausimą, kur dėti 4,1 tūkst. Lietuvon patekusių žmonių, kurie pirmučiausiai buvo apnakvindinti pasienio užkardose, vėliau palapinių miesteliuose ir tik dabar yra perkeliami į daugmaž žmoniškesnes sąlygas.
Iki šiol nepanašu, kad gatavų receptų turėjo ir Prezidentūra. Tai netiesiogiai patvirtina tai, kad prieš kelias savaites kitas p. Nausėdos patarėjas – Povilas Mačiulis – itin griežtai kritikavo Vyriausybę už esą „į šiukšlių dėžę sumestas migrantų teises“. Ponas Nausėda kartą nuvyko susitikti su prieš migrantų įkurdinimą protestuojančiais „Dieveniškių apendikso“ gyventojais ir, atrodo, šiek tiek apramino šių aistras. Tačiau visai nepanašu, kad turėjo aiškių idėjų, kaip spręsti problemą.
Ir nors dabar, pasak p. Bilotaitės, randasi norinčiųjų šildytis, problema nėra išspręsta ligi galo. Prezidentūra, jeigu ką, galėtų imtis reikalingos iniciatyvos esmingiau apsvarstyti reikalą ne tik su Vyriausybės atstovais, bet ir su savivaldos, verslo lyderiais ir numatyti planus A, B, ir C, ką daryti su tais tūkstančiais žmonių, kurie neteisėtai atsirado Lietuvoje. Jų visų akivaizdžiai nepavyks išsiųsti namo, įbrukus kišenėn 300 eurų (kada jie už atsiradimą pas mus dažnai sumokėjo tūkstančius). Neatrodo, kad racionali ir jiems dalinamose skrajutėse mūsų Migracijos departamento siūloma išeitis – „kaliūzė“ už neteisėtą sienos kirtimą arba priverstinė deportacija. Didesnę ar mažesnę dalį atvykėlių noriai ar nenoriai teks Lietuvoje pamėginti integruoti, net tvyrant grėsmei, kad mūsų šalis yra tik nesusipratimo vertas tarpinis sustojimas ligi jų kelionės galutinio tikslo į turtingiausias ES šalis.
Štai apie tokias pastangas galėtų pradėti mąstyti Simono Daukanto aikštės rūmuose dirbanti komanda.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *