Miškininko dieną – apie miškų tvarkymo svarbą ir profesijos prestižą

Prabėgo treji metai po miškų valdymo sistemos reorganizavimo, kuomet 42 urėdijos buvo apjungtos į vieną Valstybinių miškų urėdiją. Nepasitikėjimas, likęs po reformos, sklaidosi, sektoriaus veikla nesustojusi, o jame dirbantys miškininkai siekia visuomenėje reabilituoti sugadintą gerą savo vardą. Jie buvo ir išliks tikri savo srities profesionalai, kurie darbe vadovaujasi miškininkystės mokslu ir ilgamete patirtimi, o kolektyve kuria bendrumo jausmą ir puoselėja tradicijas, kasmet kiekvieno rugsėjo trečiąjį šeštadienį kartu minėdami savo profesinę šventę.

Teritorija išsiplėtė, darbai – tie patys

„Gyvenimo“ pašnekovai (iš kairės): VMU Prienų RP vadovas T.Barkauskas, vyr. miškininkas T.Zubavičius ir Išlaužo girininkijos girininkas V.Armonas.

Miškininko dienos išvakarėse pasinaudojau proga apsilankyti VĮ VMU Prienų regioniniame padalinyje (RP) ir pasmalsauti, kaip po reformos pasikeitė miškininkavimas ir veiklos prioritetai. Pokalbiui pakviečiau Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio (RP) vadovą Tomą Barkauską, jo pavaduotoją, vyr.miškininką Tadą Zubavičių ir Išlaužo girininkijos girininką Valentiną Armoną.
Anot Prienų RP vadovo Tomo Barkausko, po reorganizacijos regioninio padalinio administruojamų valstybinės reikšmės miškų plotas išaugo iki 37 tūkst. ha. Sujungus Alytaus ir Prienų padalinius, bendra teritorija nuo Ilgakiemio (Kauno rajono riba) nusitęsė iki Merkinės (Sudvajų girininkija), o girininkijų skaičius išaugo iki dvylikos.
Plotai ir atstumai didesni, kiekvienos girininkijos miškai turi ir specifinių bruožų, tačiau, kaip pastebi T.Barkauskas, juose darbai vienodi: tai – medžių sodinimas, ugdymas, priežiūra, miškų retinimas ir valymas, kelių remontas, priešgaisrinė sauga, kova su kenkėjais, medienos ruoša ir kt.

VMU Prienų regioninio padalinio darbuotojai Miškininko dienos proga buvo išvykę į pamarį ir pajūrį.

Pasak girininko V.Armono, ūkinės veiklos sąlygos atskirų girininkijų miškuose taip pat panašios – visur nutiesti keliai, geras privažiavimas, o ir technika šiuolaikiška, tai ne arkliukas su vežimu, kuriuo praeityje buvo išvežama mediena. Nemažai miškų nusausinta, todėl itin šlapių plotų išlikę nedaug.
Prienų regioninis padalinys valdo ir vieną medelyną, kuris įsikūręs Alytaus miesto teritorijoje. Dėl šios priežasties jam nebėra kur plėstis, todėl, T.Barkausko tvirtinimu, kitais metais jis bus uždarytas, o žemė bus perduota Alytaus miesto savivaldybei. Prireikus sodmenų, juos gaus iš kitų urėdijos padalinių.
Pašnekovų teigimu, miškininkų veiklos prioritetai ir po reformos nepasikeitė, siekiama, kad bendras miškų plotas Lietuvoje didėtų. Miškininkai, reaguodami į miškų mylėtojų priekaištus dėl neva beatodairiškai kertamų miškų, atsakingai tvirtina, kad vietoj vieno iškirsto medžio miškuose pasodinami keli. Prienų RP vadovo pavaduotojas T.Zubavičius teigia, kad kasmet apie 4–5 ha miško įveisiama buvusiose pievose. 2020 m. iškirstuose plotuose, beveik 298-iuose hektaruose, miškas atkurtas iš naujo. V. Armonas paskaičiavęs, kad į vieną hektarą pasodinama mažiausiai 3 tūkst. eglių ar 5–6 tūkst. pušies sodinukų. Dalis jų vėliau išretinami, paliekami geriau augantys (retinimo kirtimai pernai vykdyti 98,7 ha plote).

Laikas sodinti – laikas kirsti
Užsimezga pokalbis apie tai, kad medis yra gyvas organizmas – yra laikas jį sodinti, yra laikas ir kirsti. VMU Prienų RP vadovas T.Barkauskas ir vyr.miškininkas T.Zubavičius neslepia savo susirūpinimo dėl Punios šilo likimo. Visuomenininkams nuo pjūklo apgynus kelias, žievėgraužio tipografo pažeistas egles, medžių kenkėjai sėkmingai pasidaugino, ir šiuo metu miškininkai šile jau fiksuoja kelis nudžiūvusius iki pusės hektaro miško plotus.
Jų teigimu, gamtininkai ir visuomenininkai aktyviai siekia, kad visas šilas būtų paskelbtas gamtiniu rezervatu, dėl šio interesų konflikto miškininkai negali laiku imtis pažeistų medžių kirtimo darbų ir sustabdyti kenkėjų plitimą, todėl gali atsitikti ir taip, kad greitai šile nebeliks ką saugoti.
– Diskusijų metu mums buvo siūloma pažeistus medžius nužievinti, bet tai – laikui ir rankų darbui imlus procesas, o miško darbininkų trūksta, – apmaudo neslėpė T.Barkauskas.

Po praėjusią savaitę vykusios talkos „Miško kuopa“.

Kova su miško kenkėjais vabzdžiais yra itin svarbus miškininkų darbo baras. Kenkėjai pažeidžia miško augalus, sukelia masinį jų džiūvimą, mažina medynų prieaugį, blogina medienos kokybę. Anot T.Zubavičiaus, šylant klimatui, Lietuvos miškuose, be didelę žalą eglynams darančio žievėgraužio tipografo, pastaraisiais metais plinta ir pušis apninkantis viršūninis žievėgraužis vabalas.
Pašnekovai sutartinai tvirtina, kad, mažėjant cheminių naikinimo priemonių panaudojimui, prieš kenkėjų masinius židinius lieka vienintelis veiksmingas kovos būdas – laiku iškirsti pažeistus medžius, sutvarkyti ir išvežti iš miško medieną, likusią po sniegolaužų, vėjavartų, vėjalaužų. Tokiu būdu nesudarant sąlygų kenkėjų populiacijai daugintis ir plisti.

Prašo atsakingo elgesio miškuose
– Dabar kiekvienas grybautojas, atėjęs į mišką, girininkui gali pasakyti: tas ir tas yra blogai, visi fotografuoja, filmuoja, skelbia socialiniuose tinkluose įvairius vaizdus, taip sukeldami neadekvačią visuomenės reakciją, – pastebi T.Barkauskas, jam pritaria ir girininkas V.Armonas.

Lankytojų suniokota …

Paklausti apie santykius su nuolatiniais miško lankytojais, jų elgesį gamtoje, miškininkai svarsto, kad neretai būna veiksmingiau pažeidėjus perspėti, jiems patarti, nei skirti baudą.
– Mes turime teisę bausti lankytojus dėl netinkamo elgesio miške, kai važinėjama automobiliais ne miško keliais, draskoma miško paklotė, paliekamos šiukšlės ir pan. Vis dar pasitaiko nemažai atvejų, kuomet miške atsikratoma statybinėmis bei kitomis atliekomis. Pavykus nustatyti kaltininkus, jie buvo nubausti, turėjo susirinkti išverstas atliekas. Visgi visų už rankos nepagausi, nemažai šiukšlintojų išvengia atsakomybės, jų atvežtą šlamštą tenka iškuopti ir išvežti miškininkams,– apgailestavo T.Barkauskas.

…ir miškininkų atnaujinta pavėsinė Punios šile (dešinėje).

V.Armono pastebėjimu, situacija miškuose pablogėjo, kai kaimiškų vietovių pamiškėse, prie kelių, neliko bendro naudojimo konteinerių. Jis pateikia ir gerą pavyzdį – antai Alksniakiemio miške, ties keltu per Nemuną, padidinus konteinerių skaičių, aplinka tapo švaresnė.
Miškininkai papasakojo apie rugsėjo 11 dieną Valstybinių miškų urėdijos iniciatyva organizuotą visuotinę miškų tvarkymo akciją „Miško kuopa“, ji vyko ir Prienų regioninio padalinio miškuose. Prie vietos miškininkų prisijungė vienos Alytaus mokyklos mokytojai ir mokiniai, keletas gamtai neabejingų gyventojų.
–Akcija vyko gausiai lankomuose Alytaus miesto miškuose ir Žvėrinčiuje, buvo iškuopta apie dvi tonas įvairių lankytojų paliktų šiukšlių. Iš Kalvių miško buvo išvežta daugybė senų padangų, – teigė Tadas Zubavičius. Jis suskaičiavo, kad su miškininkais miško kuopos talkoje dalyvavo 22 asmenys.
Tomas Barkauskas vylėsi, kad pirmus metus rengiama akcija prigis ir kitais metais į ją įsitrauks dar daugiau talkininkų.

Medienos ruošą palengvina geri keliai

Miškasodis.

Su miškininkais kalbamės apie tai, kad kiekvienas metų laikas miškininkams diktuoja ir darbus.
– Praėjusi žiema buvo snieginga, šalta, neatlaikiusios sniego svorio lūžo medžių viršūnės ir šakos. Miškininkams buvo sudėtinga ištraukti ir sutvarkyti sniegolaužas. Dėl sudėtingų sąlygų miške, blogo privažiavimo darbus teko atidėti iki kovo mėnesio. Tuomet vien tik Alksniakiemio miške buvo iškirsta 1,5 tūkst. kub. m medienos. Tuo pačiu metu negalėjome atsisakyti ir pelną nešančių plynų kirtimų, kurie yra pagrindinis žiemos darbas,– pasakojo girininkas V.Armonas.
Pavasarį miškininkai, padedami talkininkų, organizavo miškasodį. Vasarą Birštono savivaldybės miškus prižiūrintiems miškininkams prisidėjo papildomi vėjovartų tvarkymo darbai.
–Visus metus girininkijose vyksta miško kirtimo ir medienos ruošos darbai, jais užsiima ir patys miškininkai, ir samdomos viešuosius pirkimus laimėjusios įmonės, ypač tuose miškuose, kur sudėtingesnės darbo sąlygos. Per metus per elektroninę pardavimo sistemą padalinyje parduodama apie 150 tūkst. kub. m medienos. Gyventojams sudaryta galimybė malkinės ar statybinės medienos iš urėdijos įsigyti tiesiogiai ir gerokai pigiau, gyventojams leidžiama pasiruošti malkų ir patiems, – pasakojo T.Barkauskas. Anot jo, savavališkų kirtimų beveik nepasitaiko, daug kur miškuose įrengtos stebėjimo kameros, todėl išsisukti nepastebėtiems vagišiams vargu ar pavyktų. O galbūt ir žmonės tampa sąmoningesni…
Miško priežiūrą, medienos išvežimą palengvina geri keliai. Jų tvarkymui ir tiesimui, melioracijos įrenginių rekonstrukcijai ir naujų pralaidų, nuovažų įrengimui miškininkai kasmet skiria nemažai lėšų, sukurta infrastruktūra naudojasi ir kitų miško sklypų savininkai, ir gyventojai, ypač susisiekimui tarp kaimų.
– Nauji keliai tiesiami, atsižvelgiant į miškų projektuose numatytas ūkines priemones, 2020 metais buvo nutiesta 3,1 km naujo kelio Birštono savivaldybėje. Iš bendrųjų miško ūkio reikmių finansavimo programos lėšų pernai buvo suremontuota apie 50 km kelių valstybiniuose ir privačiuose miškuose. Kelius prižiūrime ir žiemą: užlyginame duobes, valome sniegą, šaliname užvirtusius medžius, – tvirtino T.Zubavičius.
Pasak T.Barkausko, kelių remonto darbai iš dalies atliekami sa-vo jėgomis ir turima technika, o kelių tiesimui samdomi rangovai. Šiemet remontuojami bendros nuosavybės keliai Meškapievio, N.Ūtos, Dzirmiškių ir Kalesnykų girininkijose, naujai projektuojami du keliai Šilavoto girininkijoje.

Siekia bendradarbiavimo su visuomene
Daugybę metų jaunųjų miško bičiulių veiklos organizavimas buvo neatsiejama miškininkų darbo dalis, po neilgos pertraukos VMU vėl atnaujina Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veiklą. T.Barkausko tvirtinimu, Prienų padalinyje taip pat yra parengta JMB veiklos programa, kuri turėjo būti pradėta vykdyti nuo šio rugsėjo, tačiau, blogėjant COVID- 19 pandemijos situacijai, kontaktinės veiklos kol kas sustabdytos. Padalinio vadovo įsitikinimu, švietėjiška veikla mokyklose labai svarbi, mokiniams reikia įskiepyti atsakingą elgesį gamtoje, antraip užaugs karta, nesuprantanti miške vykstančių procesų.
Jis pasakoja, kad padalinio darbuotojai, siekdami bendradarbiavimo, organizuoja įvairias socialines akcijas visuomenei (miško sodinimo ir tvarkymo talkos, inkilų kėlimo akcija, eglišakių dalinimo akcija prieš Kalėdas ir kt.), tokiu būdu į miškus pritraukiama daugiau žmonių, jie supažindinami su miškų būkle, miškininkų vykdomais darbais.

Rūpinasi infrastruktūros tvarkymu
Dalis VMU Prienų regioninio padalinio miškų plyti vaizdingoje Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, kur tęsiasi pėsčiųjų ir dviračių maršrutai, lankosi nemažai poilsiautojų, jų patogumui sukurta rekreacinė infrastruktūra – stovyklavietės, poilsiavietės, atokvėpio vietos, apžvalgos aikštelės, miško pažintiniai takai, laužavietės ir kt. Dėl gamtos veiksnių, piktavališkos žmonių veiklos šiuos objektus reikia nuolat remontuoti ir atnaujinti.
Pasak T.Barkausko, šiemet buvo visiškai atnaujinta populiari Giraitiškių poilsiavietė, suremontuotos nuniokotos pavėsinės Punios šile.
Valentinas Armonas, kurio valdos įsikūrusios Birštono kurorto teritorijoje, kitapus Nemuno, ir jose yra Atminties skulptūrų takas, pasivaikščiojimui skirtų takelių, pasidžiaugė talkininkais, prisidedančiais prie aplinkos tvarkymo ir sukurtų objektų priežiūros. Praėjusiais metais Prienų padalinio iniciatyva Druskų miške buvo pastatyti nauji ąžuoliniai laiptai, vedantys į Nemuno šlaite trykštantį Kunigo šaltinį, įrengta jį žyminti daili medinė nuoroda. Šie darbai buvo pastebėti ir įvertinti lankytojų, jie kreipėsi ir į redakciją, norėdami išreikšti padėką miškininkams.

Pasirinkimą lemia pašaukimas
Miškininkai – viena iš tų profesijų, kurios visuomenėje visuomet turėjo prestižą. Pirmiausia dėl atsakingo jų požiūrio į savo darbą, pastovumo – nemažai padalinio girininkų ir kitų darbuotojų šioje srityje dirba ne pirmą dešimtmetį, yra ištikimi miško ir savo krašto patriotai.
Išlaužo ir Šilavoto girininkijoms vadovaujantys girininkai Valentinas Armonas ir Vidmantas Dereškevičius į miškininkystę pasuko prieš 43 -ejus metus, iškart po A. Kvedaro miškų technikumo baigimo. Tris dešimtmečius miškui atidavė ilgametis Verknės girininkijos girininkas Aurimas Bartuška, panašų stažą sukaupęs Vaidenis Burinskas, dirbantis gamybos ir prekybos vadovu. Miškininkystė nėra išskirtinai vyrų veiklos sritis: antai, Dzirmiškių miškus prižiūri girininkė Asta Beinaravičiūtė, Dušnonių girininkijai vadovauja Erika Ragožienė, jos pavaduotoja – Lina Kazočiūnienė.
Regioninio padalinio vadovas pasidžiaugė, kad pačių išugdytas jaunosios kartos girininkas Nerijus Jaruševičius šiuo metu rūpinasi Birštono girininkijos miškais. Su naujos pareigybės įsteigimu pastaraisiais metais padalinyje gamybos meistrais įsidarbino ir nemažai jaunų darbuotojų, viena iš jų – tik baigusi mokslus jaunoji specialistė Laura Baranauskaitė.
Iš viso VĮ VMU Prienų padalinio miškininkystės bei medienos ruošos ir prekybos baruose, medelyne, administracijoje, technikos parke darbuojasi 115 darbuotojų, taip pat yra samdoma darbininkų neterminuotiems darbams.
Pasak padalinio vadovo T.Barkausko, Prienų miškininkai ir šiemet nepraleido progos savo profesinę šventę paminėti įdomiau ir turiningiau – jiems buvo organizuota dviejų dienų pažintinė išvyka į pamarį ir pajūrį, aplankant Mingę, Dreverną, Nidą, kur buvo domėtasi miškų įveisimo kopose istorija ir kt.
VĮ Valstybinių miškų urėdija, kaip ir kasmet, pakvietė ir visuomenę drauge švęsti Miškininko dieną, apsilankant beveik 30-tyje įvairių renginių, vyksiančių rugsėjį įmonės regioniniuose padaliniuose visoje Lietuvoje. Prienų padalinio miškininkai visus norinčiuosius rugsėjo 17-osios vakarą pakvietė atvykti į Punios šilą ir pasiklausyti įspūdingo elnių baubimo, apžiūrėti girininkijos muziejų, medžioklės trofėjus, daugiau sužinoti apie šią sengirę bei miškininkų darbą. Anot T.Barkausko, šis renginys organizuojamas jau trečius metus ir kasmet pritraukia daugybę gyventojų ir netgi miškininkų iš kitų regionų.
Sveikindamas visus Prienų RP darbuotojus su Miškininko diena, T.Barkauskas jiems linkėjo daugiau optimizmo, tvirto tikėjimo ir pastangų, kad įvairių politinių srovių įtakoje susvyravęs šios profesijos prestižas būtų apgintas. Jo nuomone, ypač svarbu išlikti atsakingiems prieš visuomenę, išlaikyti jos akyse gerą miškininkų įvaizdį. Taip pat norėtųsi, kad miško specialistų nuomonė būtų išgirsta, o jų atliekami darbai būtų palankiau vertinami.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *