Remigijus Treigys: „Visada jaučiau iš šios vietos žmonių sklindantį žmogišką tikrumą…“

Remigijus Treigys gimė 1961 m. birželio 26 d. Kaune. Vaikystės metais su tėvais gyveno Šilavote, kur lankė pradinę mokyklą. 1976 m. baigė Klaipėdos rajono Agluonėnų aštuonmetę mokyklą. 1979 m. baigė Klaipėdos rajono Priekulės vidurinę mokyklą. 1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Šiuo metu dirba VDA Klaipėdos fakultete.
Fotomenininkas Šilavoto „Davatkyno“ plenerų dalyvis. Kiekvienais metais sugrįžta čia kurti ir pasisemti įkvėpimo. Kūrybai įtakos turi vaikystės kraštovaizdžiai – Suvalkijos lygumos, Šilavoto pušynai, kalvos, vieškeliai, toliai. Yra surengęs per 48 personalines parodas Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir kitur. Kartu su kitais fotografais dalyvavo per septyniasdešimtyje grupinių parodų Lietuvoje bei svečiose šalyse. R.Treigio fotografijos saugomos: Lietuvos dailės muziejuje, Odensės fotografijos meno muziejuje, Danijoje, Suomijoje, privačiose kolekcijose bei kitose kultūros įstaigose. Autoriaus darbai yra publikuoti parodų kataloguose bei atskiruose leidiniuose. 2006 m. jam įteikta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija, skirtos kūrybinės stipendijos Lietuvoje bei užsienyje, 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. R.Treigys – 2020 tarptautinės meno mugės Art Vilnius ’20 geriausias menininkas.
Su Remigijumi Treigiu kalbėjomės Šilavoto Davatkyno plenero metu, liepos mėnesio pabaigoje. Šiame interviu mūsų kraštietis papasakojo įdomių detalių apie savo vaikystę, išdaigas mokykloje, vėlesnį gyvenimą ir kelią fotografijos link.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Šilavotas?
– Gimiau Kaune. Vėliau tėvai atvažiavo dirbti ir gyventi į Šilavotą. Aš čia gyvenau iki 10 metų. Čia pradėjau lankyti mokyklą, mane mokė mokytojas Vincas Medelis.
Tėvai pradžioje gyveno Krūvelynėje, vėliau pas Juodsnukytes – jos nebuvo mūsų giminės, bet buvo geros tetos. Jos mane ypač lepindavo. Jų svirno antrame aukšte būdavo prikabinta kumpių, lašinių. Pamenu, kai su Onute užlipdavom kopėčiomis ant svirno, man leisdavo išsirinkti ką tik noriu: ar kumpį, ar skilandį. Jį man atiduodavo – atiduodavo geriausia, ką turi.
– Šilavote lankėte pradinę mokyklą. Kokie atsiminimai iš mokyklos?
– Atsimenu, kaip mama atvedė į pirmą klasę. Aš nenorėjau pasilikti mokykloje, mamai į ranką įsikibau ir nepaleidau. Bet teko. Mokytojas Vincas Medelis pasodino į vieną suolą su Sigitu Dūdoniu. Mes buvome draugai.
Dar labai atmintyje įstrigęs vienas įvykis. Pamenu mes, mokiniai, lauke, gal žaidėme, gal vyko pamoka. Aš buvau viduryje ratelio. Vienas mokytojas, tai pamatęs, uždainavo: – „Mūs kolūkio pirmininkas viduryj ratelio“. Aš tuo metu taip nesmagiai pasijaučiau, man taip buvo gėda. Nenorėjau būti išskirtas iš kitų mokinių, buvo labai nejauku. Visada tėvai mokė, kad nereikia susireikšminti. Jei tik pastebėdavo, labai greitai nuramindavo. Man visada buvo nemalonus kitų dėmesys man dėl tėčio ir mamos pareigų.
– Mokykloje berniukai mėgdavo krėsti įvairias išdaigas. Ar pats buvote pavyzdingas moksleivis, o gal labiau padykęs?
– Nebuvau labai geras mokinys. Labiau buvau „prie tinginio“. Pamenu vieną įvykį. Šilavote nebuvo asfalto, buvo žvyrkeliai, molis. Prie mokyklos buvo skardis, nes kelias buvo žemiau. Per pertrauką aš nustūmiau vieną mergaitę į moliną kelią nuo skardžio. Visa tai pamatęs mokytojas Medelis papasakojo mano tėvams. Tėvai labai barė. Bet beržinės košės negavau.
Labai gerai pamenu, kad vienintelį kartą gavau „diržo“ nuo tėtės. O buvo taip. Mama man parinko žalias sportines kelnes, nes turėjome eiti į gegužinę estradoje. Man jos labai nepatiko, buvo kiek didokos ir aš griežtai atsisakiau jas dėvėti, tada tėtis išsitraukė diržą… ir aš su tomis kelnėmis jau buvau šventėje.
Vieną kartą pabėgau iš dantistės Premeneckienės, nes labai bijojau dantų taisymo. Mama nuvedė gydytis dantų. Pasodinusi į kėdę, ji kartu su gydytoja kažkur išėjo. Tik pamačiau, kad jų nėra – pro duris ir į pakalnę namo. Mama su motociklu, mane vejasi. Liepė stoti. Bet aš nestojau. Parbėgau namo ir visą dieną slėpiausi už tvarto.
Pamenu seselę Birutę Žiobienę, ji man išgelbėjo gyvybę. Tėvai nupirko dviratį ir aš nuo mechaninių dirbtuvių kalno pasileidau į apačią, į centrinę gatvę. Nesuvalžiau ir trenkiausi į griovį. Praradau sąmonę, lūžo du raktikauliai. Birutė pamatė ir atgaivino. O aš visą vasarą vaikščiojau su raktikaulių įtvarais – sparnais.
– Daug vaikystės prisiminimų iš Šilavoto. Čia augai, buvo daug draugų, buvai apsuptas mylinčių kaimo žmonių. Tėvams gavus paskyrimą dirbti kitame Lietuvos krašte, teko išvažiuoti iš Šilavoto. Ar tau gyvenamos vietos pakeitimas buvo svarbus?
– Vėžaičiuose tėvai įsikūrė daugiabutyje. Man buvo toks jausmas, kad aš tapau uždarytas, išvežtas iš savo medinio namuko, iš savo smėlio dėžės ir uždarytas. Dabar suprantu, kad tuomet man, dešimtmečiui, tai buvo didelė trauma. Vėžaičiuose tėtis dirbo agronomu, vėliau jam pasiūlė dirbti Agluonėnuose. Taip ir likome ten gyventi.
Kai išsikėlėme iš Šilavoto, čia vis važiuodavo tėvai, veždavosi ir mane. Jie aplankydavo Oną ir Marytę Juodsnukytes, Joną Mikučiauską. Jau daug vėliau, kai pats nusipirkau automobilį, per metus vieną kartą būtinai atvažiuodavau į Šilavotą, apeidavau miestelį. Lankydavau Juodsnukytes. Pas nieką neužeidavau, tiesiog pereidavau patį Šilavotą. Vienintelį kartą išdrįsau užeiti į namus, kuriuose gyvenome. Tuomet juose nebuvau buvęs apie 35-erius metus. Buvo labai įdomu – nebuvo niekas juose pasikeitę. Aplinka, namas, kambariai, sienos, elektros laidai, durys – viskas buvo taip, kaip kuomet mes gyvenome.
– Pamenu viename plenere nutapėte Davatkyno gėles. Aš stebėjausi, kad tai fotografo kūryba. Tad kodėl pasirinkote fotografiją, ne tapybą?
– Į fotografiją aš atėjau per kiną bei tapybą, dar besimokydamas Dailės institute, Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje (dab. Vilniaus dailės akademija, Klaipėdos fakultete). Kai baigiau institutą, gavau paskyrimą dirbti Naujojoje Akmenėje. Bet aš jau buvau susiradęs mokytojo darbą Palangoje. Paprašiau rektoriaus, kad leistų dirbti Palangoje, nes netoli tėvai ir jau yra sutarta darbo vieta. Taip pradėjau dirbti Palangoje. Mokiau piešimo ir dailės istorijos. Mokiau vakarinėse pamokose – nuo 17 valandos. Buvo labai nepatogu važinėti į Palangą, labai retai važiuodavo autobusai. Vėliau katedros vedėjas pasiūlė Klaipėdos katedroje dirbti mokymo meistru. Aš sutikau, nes važinėjimas autobusu buvo tikrai varginantis. Taip pradėjau dirbti Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje mokymo meistru. Dabar dirbu video pagrindų ir fotografijos dėstytoju. Šią discipliną dėstau 6 metus.
– Jau beveik dešimtmetį dalyvaujat Šilavoto pleneruose. Kas paskatino atvykti čia pirmą kartą?
– Mane patraukė gimtinė, vaikystės vietos.
Kai išgirdau, kad čia vyksta menininkų plenerai, labai norėjau čia atvažiuoti ir vis galvojau – kaip. Pasiteiravau Arvydo Žalpio, kas organizuoja plenerus. Taip sužinojau, kad organizatorius yra Alfonsas Vilpišauskas. Pasiskambinau jam, prisistačiau, kad esu fotografas, kad gyvenau Šilavote. Jis paklausė, patylėjo ir sako: – „gerai, atvažiuok, bet turėsi daryti meną“. Taip aš čia atvažiavau.
Dar iki lankymosi plenere aš nežinojau apie Šilavoto Davatkyną, nežinojau, kad jis yra. Nežinojau apie jį net tada, kai gyvenau Šilavote. Gal dėl to, kad mano tėtis buvo kolūkio pirmininkas. Jam dirbant tokį darbą, buvo pavojinga bendrauti su davatkėlėmis. O aš buvau vaikas, su manimi niekas nekalbėdavo apie Davatkyną.
– Išties, Šilavote buvo labai geri kolūkio pirmininkai, jie netrukdė davatkėlėms užsiimti religiniu švietimu. O patys pirmininkai nenorėjo turėti daug bendro su Davatkynu, nes jie turėjo perduoti įvairiausias ataskaitas apie jų apylinkėse vykstančias veiklas. Jie saugojo ir save, ir kaimo gyventojus.
– Mano tėtis buvo doras žmogus, turėjo vertybes ir laikėsi jų. Jis neleisdavo kryžių griauti. Dar vienas momentas, labai gerai nusakantis tėčio būdą – mes gyvenome tremtinių Krūvelių namuose. Bet staiga turėjome išsikraustyti. Man, vaikui, buvo labai keista, kodėl turime išeiti iš namų, kuriuose gerai gyvenome, esame įsikūrę. Tėtis man paaiškino – todėl, kad Krūvelis grįžo iš Sibiro ir jam reikia atiduoti jo namus. Tada išsikraustėme pas Juodsnukytes, vėliau kolūkis pastatė vadinamą suomišką namuką, kur gyvenome iki išvažiavimo iš Šilavoto.
– Pernai tarptautinėje meno mugėje Art Vilnius ’20 buvai išrinktas geriausiu mugės menininku. Ten pristatei ir fotografijas, ir mišria technika atliktus darbus, sukurtus Šilavoto Davatkyne.
– Tuos darbus, kuriuos pernai sukūriau per plenerą, eksponavau Art Vilnius ‘20 ir pelniau geriausio menininko vardą už „fotografijos medijos nuolatinį atnaujinimą“. O galerija Baroti, kurioje aš, Petras (aut. pastaba – Petras Lincevičius) ir kt., eksponavome savo kūrybą, buvo apdovanota, kaip geriausia meno mugės galerija. 

– Kaip manai, ar turėjo įtakos darbų sukūrimui vieta, kurioje dirbai?
– Apie tai pagalvojau, nes vanduo buvo iš šulinio, kur ir davatkėlės semdavo vandenį, saulė, visa aplinka. Aš naudojau ryškalą, fiksažą, saulę, šulinio vandenį, sidabro bromido popierių ir staliuką, prie kurio kūrė Alfonsas Vilpišauskas. Manau, kad visa aplinka buvo reikšminga mano kūrybai. Šiemet plenere taip pat naudoju šias priemones ir techniką. Man ši kūrybos technika yra lyg džiazo grojimas, pradedi viena emocija ir staiga ji pasikeičia. Visa tai atsispindi ir kūrinyje. Man visada įdomu eksperimentuoti su fotografija, išmėginti skirtingas foto technikas, pavyzdžiui, „Pin hole“ techniką.
– Šiais metais ir vėl sugrįžai į Šilavotą, į plenerą. Kokią techniką naudoji kūryboje?
– Aš labai laukiau plenero. Laukiau, kada važiuosiu. Šiaip aš nesu labai „pleneristas“, nesu kolektyvinis žmogus. Bet čia man labai gera. Šis plenero formatas, aplinka, man labai artima. Norėjau vėl tęsti kūrybą pernai naudota technika. Atvykęs čia labai intensyviai dirbau. Man visa kūryba yra atėjus iš Šilavoto ir pamario. Būtent Šilavote susiformavo mano aplinkos pajautimas, supratimas. Kai išvykom iš Šilavoto, aš jaučiau, kad esu atplėštas iš namų. Nuolat jaučiau nostalgiją šiam kraštui.
– Jau seniai nebegyveni Šilavote, tačiau jau beveik dešimt metų čia atvažiuoji kasmet, nemažai laiko praleidi Šilavote. Todėl matai, kaip keičiasi kaimas, o gal nesikeičia? Koks tavo įspūdis?
– Šilavotas labai išsiplėtęs, daug namų pastatyta. Bet daug vietų, kur pamenu nuo vaikystės, yra apleistos, pasikeitusios. Beveik nesikeičia gaisrinė, pieninė, vandens bokštas.
Man gyvenant Šilavote ir jau su tėvai išsikėlus kitur, visad atrodė, kad Šilavoto žmonės yra Šventi. Jie viską daro gerai. Ir jų darbai nekvestionuojami. Visada jaučiau iš šios vietos žmonių sklindantį žmogišką tikrumą…
Danguolė Lincevičienė
Prienų krašto
muziejaus muziejininkė
Šilavoto Davatkynas

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *