Lietuvos sporto ąžuolas. Profesorius J. Skernevičius dviračio neatsisako ir sulaukęs 90 metų

Kraštietį prof. Juozą Skernevičių pelnytai galima vadinti Lietuvos sporto ąžuolu. Žymus sportininkas, dėstytojas, treneris, mokslininkas sportiniu bei moksliniu keliu ėjo pats ir dešimtmečius juo vedė jaunąją kartą. Kone visą savo gyvenimą atidavęs Lietuvos sportui, profesorius sako, jog pagrindinis žmogaus gyvenimo variklis – tai fizinis aktyvumas. Galbūt todėl ir šiandien, žengdamas per 90-ties metų jubiliejaus slenkstį, jis dieną pasitinka ant dviračio, kuriuo kone kasdien numina ne mažiau kaip 10 kilometrų. Apie tai ir dar daugiau J.Skernevičius pasakoja „Gyvenimo“ skaitytojams.

Prieš penkerius metus už pasiekimus sporto srityje J. Skernevičius apdovanotas padėkos medaliu „Gratitudo“. Apdovanojimą įteikė tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas V. Vainys (dešinėje).
Kūno kultūros ir sporto departamento nuotrauka

– Gerbiamas Juozai, papasakokite, kaip jaunuolio, augusio nedideliame Kašonių kaimelyje, gyvenime apskritai atsirado sportas?
– Gyvenant kaime, tekdavo prisigalvoti įvairiausių veiklų. Kadangi vaikystėje fiziškai nebuvau labai stiprus, mano dėdė (buvęs puskarininkis) nutarė mane sustiprinti ir sugalvodavo man įvairių užduočių, pvz.: iškelti laužtuvą iki 100 kartų, buvo padaręs ir medines lygiagretes, ir skersinius įvairiems pratimams. Taip po truputį sustiprėjau ir baigęs vidurinę mokyklą įstojau į tuometinį Kūno kultūros institutą. Reikia pripažinti, kad iš pradžių buvau įvertintas silpnokai, bet jau pirmame kurse pradėjau pelnyti medalius. Tada ir treneriai atkreipė į mane dėmesį, pradėjo labiau prižiūrėti.
– Per savo karjerą nuėjote išties ilgą kelią: koks jis buvo?
– Iš pradžių buvo studijos, kur viskas buvo nauja: anatomija, fizionomija, biomechanika, sporto teorija ir t.t., tad stengiausi visa tai įsisavinti. Baigęs studijas, buvau paskirtas dirbti į Vilniaus pedagoginį institutą. Ten atsakomybė, žinoma, buvo didesnė. Tuo pačiu metu man buvo patikėta treniruoti Lietuvos slidinėjimo rinktinę, kurią treniravau beveik 35 metus. Dirbau su fiziškai ir dvasiškai stipriais žmonėmis ir stengiausi juos dar labiau sustiprinti. Anuomet toks darbas buvo mažai suprantamas, trūko ir žinių, tad teko pradėti pačiam tyrinėti ir taip įsitraukiau į mokslinę veiklą.
Atsakomybė buvo didžiulė. Juk didelis fizinis krūvis, kurį gauna sportininkai, organizmui yra stresas. Taip, jis gali būti naudingas, bet gali ir nieko gero neduoti ar būti žalingas, o žalos aš labiausiai bijojau. Norėjau, kad jis duotų kuo didesnę naudą. Kadangi man pačiam teko užsiimti slidinėjimu, lengvąja atletika ir baidarių irklavimu, pirmiausia tyriau šias kryptis, o vėliau tyrimai išsiplėtojo ir iki kitų sporto šakų. Bėgant laikui, atsirado galimybė būti disertacijų konsultantu. Kadangi pats turiu profesoriaus laipsnį, jo siekti padėjau ir kitiems. Siekdamas savo sukauptas žinias perduoti jaunesnėms kartoms, kad jos nedarytų klaidų, kurias dariau pats, pradėjau ir leidybinę veiklą.
Taigi kelias, kaip ir sakote, buvo ilgas. Stengiausi palikti savo pėdsaką sporto istorijoje ir padaryti, kad Lietuvos sportas kiek galima daugiau būtų paremtas mokslu.
– Buvote pripažintas lengvosios atletikos, slidinėjimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto meistras, daugkartinis Lietuvos čempionas. Ar asmeninė patirtis padėjo ir kituose karjeros etapuose?
– Dabar tai vertinu, kaip kvailystę, manau, jei būčiau koncentravęsis vienoje sporto šakoje, būčiau pasiekęs aukštesnių rezultatų. Kita vertus, pažinau daugiau…
Visuomet pirma pažintis yra praktinė, antra – teorinė, t.y. skaitymas ir domėjimasis, ką kiti žmonės yra padarę toje srityje, ir tik trečia – tyrinėjimas. Per praktiką gali suprasti tam tikrus dalykus, kaip pasiekti tai, kad galimybės būtų kuo geresnės.
– Esate žymus sportininkas, dėstytojas, treneris, mokslininkas – tiek pasiekia tik savo veiklai atsidavę žmonės: kokiais pagrindiniais principais vadovavotės eidamas profesiniu keliu ir juo vesdamas kitus?
– Pagrindinis principas – kuo geriau atlikti savo darbą. O, norint jį gerai atlikti, reikia: daug žinoti, skaityti ir eksperimentuoti, kaip tie veiksmai, kuriuos tu duodi savo auklėtiniams, veikia siekiant vienokio ar kitokio tikslo. Šiuo principu vadovavausi ir paskaitose, ir treniruotėse. Prieš kiekvieną paskaitą jaudindavausi, kaip prieš startą. Niekada studentams neskaitydavau – visuomet kalbėjau ir stengdavausi tai daryti nuoširdžiai.
– Ne vieną dešimtmetį treniravote Lietuvos slidinėjimo rinktinę, į pergales atvedėte ir čempionus: Jūsų nuomone, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras sportininkas?
– Lietuvos čempionų, kurie vienu ar kitu momentu pas mane treniravosi, buvo apie 40, o olimpiniai čempionai buvo du – V. Vencienė ir A. Šalna.
Visuomet sakau, kad sportininkas stiprėja ilsėdamasis, bet prieš tai jis turi pavargti. Jeigu jis prieš tai nepavargsta, jis gali ilsėtis, kiek tik nori, bet jis tik silpnės. Atsigaunant tu gali pakilti į dar aukštesnį lygį.
– Amžinas klausimas: talentas ar darbas lemia gerus pasiekimus?
– Talentas – tai labai platus pasakymas… Talentų gali būti įvairių, bet tai yra genetika. Tai konkretus dalykas, kurio tu nepakeisi. Žmogus gimsta su tam tikra genomo struktūra, kuri susideda iš daugelio dalių, lemiančių ir žmogaus fizinį ir psichinį vystymąsi. Kita dalis – tai ugdymas plačiąja prasme: ir mityba, ir ekonominės bei socialinės sąlygos, aplinka, draugai, mokykla, šeima ir t.t. Nuo šių veiksnių priklauso ir žmogaus gyvenimo raida, jo tikslai ir siekiai.
– Profesoriau, jei gerai žinau, sporto vis dar neatsisakote?
– Tai daugiau fizinis aktyvumas, o ne sportas, nes Lietuvoje įprastai sportu vadiname profesionalių rezultatų siekį. Fizinis aktyvumas padeda žmogui pagerinti gyvenimo kokybę, tad kiekvieną dieną dviračiu nuvažiuoju 10–15 kilometrų, taip pat mėgstu plaukioti.
Manau, tai turėtų būti kiekvieno žmogaus gyvenimo būdo dalis, jeigu šito žmogus atsisako – jis nyksta. Senėjimo visai sustabdyti negalime, bet sulėtinti tikrai galime. Ir tai reikia daryti. Dauguma žmonių tai žino, bet mažai kas tai daro.
– Sakoma, kad apie žmogų byloja jo darbai, tačiau už kiekvieno daug pasiekusio žmogaus, visų pirma, slypi asmenybė, tad kas labiausiai džiugina Jūsų širdį?
– Per gyvenimą užsiėmiau daug kuo: pastačiau namus, gaminau langus, ėjau po miškus ir rinkau įvairius pagalius, iš kurių dariau baldus. Na, o dabar sėdžiu savo verandoj, kurią vadinu miško pasaka. Čia ir mano paties daryti foteliai, ir supama kėdė, ir iš medžio kiauto daryti stalai. Šie pomėgiai padėjo pailsėti nuo protinio darbo. Per paskutinį dešimtmetį dar išleidau ir 4 knygutes – viena iš jų „Gyvenimas ir mintys“, į kurią sugulė visa gyvenimiška išmintis ir darbinė patirtis.
– Gerbiamas profesoriau, rugsėjo 15-oji – graži ir ypatinga diena: su kokiomis mintimis pasitinkate 90-ąjį jubiliejų?
– Minčių yra daug. Jų visų tikrai neišvardinsiu. Gyvenimas bėga ir, žinoma, aplink jį kaupiasi įvairiausi nutikimai. Dangus dar giedras, aplink nematau jokių blogybių, tad noriu kiek dar įmanoma padaryti ką nors gero. Šiuo metu dar yra vienas doktorantas, kuriam padedu moksliniame kelyje. Tačiau turbūt svarbiausia yra, kad neapleistų protas, nes, kai taip nutinka, žmogus padaro daug blogybių ir sau, ir kitiems.
Pasinaudodamas proga, norėčiau kalbėti ne tik apie save, bet ir visiems senjorams pasakyti mintį iš savo knygelės: „Žmogaus gyvenimo pabaigoje – vieniems sulaukus 70 metų, kitiems – 80, tretiems – 90 metų, susidėvi vienos ar kitos kūno „detalės“. Jas tenka labiau tausoti arba paremontuoti. Gali ištikti bėdų, kai jau joks remontas nepadeda – ligos, kurias įveikti labai sunku arba neįmanoma. Vienos iš jų sėlina pamažu, kitos trenkia, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Pagyvenusiame amžiuje dažniausiai pasireiškia kraujotakos negalavimai, vienus jų galima nutolinti arba net išvengti, sutvarkius savo gyvenimo būdą. <…> Visi turėtume suprasti, kad senatvė yra natūrali kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Ji gali būti įvairi: vieniša ir ne. Socialiai, fiziškai aktyvi ir ne. Ilga ir nelabai. Daug kas priklauso nuo genetinio paveldo, bet daug kas priklauso ir nuo gyvensenos jaunystėje ir viduriniame amžiuje, nuo išorinių, gamtos, socialinių veiksnių. Gyvenimo kokybė daug priklauso nuo mūsų pastangų kurti santykį su aplinka. Tausoti savo fizinę ir psichinę sveikatą, atsisakyti žalingų organizmui veiksnių. Žmogiška, kad daugelį dalykų sužinome ir suprantame pavėluotai, tačiau ir šiame amžiaus tarpsnyje dar galima protingai tvarkyti savo gyvenimą.“
Taigi, mieli senjorai, šis mūsų gyvenimo tarpsnis yra turtingas didžiule patirtimi, gražiais prisiminimais, atliktais darbais, galimybe džiaugtis tuo, ką gyvenime sukūrėme, taip pat turimomis galimybėmis, artimųjų ir draugų dėmesiu. Linkiu visiems tvarkyti savo gyvenimą taip, kad gyventumėte aktyviai, ilgai, sveikai ir laimingai.
– Ačiū už pokalbį.

Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *