„Čia yra Lietuvos širdis…“

Vis dar ne rudeniškais, bet rudens ženklų pribarstytais keliais į turgų anksti susirinko ir prekybininkai, ir pirkėjai. Kiek daug jame miško, sodo bei daržo gėrybių. Ir šeštadienio, ir sekmadienio turguje ypač pirko ne tik grybus, bet ir bruknes, kurių litras kainavo tris eurus, spanguoles, už litrą mokėdami tris eurus. Didelio obuolių derliaus, ko gero, nebus, už obuolių kilogramą prašė euro, slyvų kilogramas kainavo iki pusantro euro.

Rašytojo V.Petkevičiaus dukra Liuda Petkevičiūtė ir žmona Raisa Petkevičienė pasidalino mintimis apie tėtį ir vyrą Vytautą, kuriam buvo svarbu lankytis Prienų turguje ir kalbėtis su paprastais žmonėmis.

Iš tolo arčiau prieiti traukė gražiai išdėstytos knygos – kiekvieną susidomėjusį plačiai apkabindama jomis pasitiko rašytoja Liudmila Petkevičiūtė. Čia pat gražius moliūgus rinkosi ir jos mama Raisa Grigorova-Petkevičienė. Iškart magėjo klausti jų, ar neužmirštas Prienuose ir Lietuvoje tėtis ir vyras rašytojas Vytautas Petkevičius. Juk čia jo pamilta žemė ir dar nemažai likę pažįstamų ir bičiulių. Galiu patvirtinti, kad ne vienas važiuodavo į sodybą Birštone ne tik patarimo gauti… Taigi, ar laikas ir politikos vėjai neužpustė atminties ir kūrybos?.. Kodėl rašytojo knygos „įsitaisė“ turguje ant lentynos? Jos svarbios ar ne? Juk ne kartą rašiau, kiek seno leidimo klasikos knygų galima turguje „užminti“ batais… Tokiais atvejais imi galvoti apie vertybių „nuvertėjimą“. O gal tai susiję su laikmečių kaita…
Liudmila Petkevičiūtė sakė:
– Juk dar senovės istoriją prisiminus, žmonės bylojo turgaus aikštėse, nešdami žinią ir nuoširdų šiltą žodį. Aš tapau „gatvine“, nes išvarė bibliotekos, kultūros namai. Labai dėkinga turgaus savininkui Rimvidui Skorupskiui, kuris mielai pakvietė čia, į turgų, kuris ir yra paprastų žmonių buveinė. Gyvenimas yra puikus, o gryname ore daug geriau nei kokioj pridususioj salėje. Dėl paprastų žmonių į turgų ateidavo ir mano tėtis. Jis šnekėdavosi su žemdirbiais, metalo apdirbėjais. „Man įdomu juos pažinti, pasišnekėti, ne tik pirkti,“ – sakydavo jis. Kiekvieną šeštadienį Vytautas į turgų važiuodavo, – atsiminimais pasidalijo ir literatūros mokytoja, vertėja Raisa Petkevičienė. – Žmonės atsimena jį, bet ne valdžia.
Abi Vytauto moterys prisiminė ir tai, kaip rašytojas apie Prienus yra sakęs: „Čia – Lietuvos širdis“. Pasak jo, „Nemunas teka, kilpuoja tarsi aorta, ir labai įdomūs, geri žmonės čia gyvena“. Taigi rašytojo devyniasdešimtmetis minimas turguje, tarp V. Petkevičiaus knygų vaikams „Kodelčius“ , „Sieksnis, Sprindžio vaikas“, rašytojos Liudmilos Petkevičiūtės knygų vaikams „Kriuksis“, „Vištelė Put Pututė“, „Saulės spalvų poringės Geltona“, „Voveriukas Tindiriukas“ ir kitų.
„O ar turite „Durnių laivą“? – priėjusi klausė prieniškė Lina. Sako, kad niekur negaunanti paskaityti. Moteriai keista ir įdomu, todėl teiraujasi Liudos, kodėl gi vaikų ir paties rašytojo knygelių negalima būtų pristatyti bibliotekoje? Tegul lieka šis klausimas retoriniu… O Liuda pasakoja, kad ne tik Prienuose, bet ir visoje Lietuvoje žmonės pasigenda knygų „Durnių laivas“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, „Durniškės“ ir kitų. Dabar ji leidžia savo knygas, kad užsidirbtų tėvo knygų „Gilės nuotykiai“, „Molio motiejus“ leidybai. Kai baigs vaikiškas, tada leis rimtąsias – nuo paskutinės „Prakeiktieji ir pateptieji“ iki „Paskutinio atgailos amžiaus“.
„Rašau knygas, kad jos nors kiek pataisytų tai, ką matau aplink pagadinta“, – pasakoja Liuda. O vartant jos labai spalvingas knygas surandu ir paveldėjimo bruožų – žodingą, skambią, šmaikščią lietuvių kalbą. Kaip svarbu yra mokytis pažinti, kas sava ir lemta, o kas svetima ir iš piršto laužta. Tarsi girdžiu kalbantį rašytoją, savo žodžius patvirtinantį plačiais ir tvirtais rankų mostais. Ir „Kodelčius“, ir „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ – meistriškai parašytos, mažo žmogučio pasaulį jautriai atspindinčios apysakos. Skaitydami jas, kartu su veikėju mokomės stiebtis nuo sprindžio iki sieksnio, nuo mažo iki didelio, mokomės būti geresni ir labiau mylinčiomis širdimis. O Liuda tvirtina, kaip gera jai čia, Prienų turguje, kur, pabendravusi su žmonėmis, ji išgirsta tikrąsias jų godas. Čia pat ji sulaukia ir skanių pagardų iš šalia prekiaujančios moters, paruoštų su meile iš geltonų cukinijų. Nors turgus pabaigos link, bet žmonės vis stabteli ir varto knygeles, bendrauja. Ir galbūt ne paskutinį kartą čia, turguje, susitinkame su Liudmila, galbūt rasis ir kitų rašytojų, kitų kūrybos žmonių, kurie atvyks būtent į turgų… Gal čia tikrai mažiau kaukių ir daugiau gryno oro?… Ir tebus šį kartą po apsilankymo turguje tik apie kūrybą po rugsėjo dangumi Prienuose.
Palma Pugačiauskaitė