Istorinėmis Lietuvos vietomis

Prieš pusantrų metų Lietuvą ir pasaulį užklupusi pandemija sujaukė daugelio žmonių planus. Neįvyko ir mūsų, Škėvonių bendruomenės narių, planuota edukacinė kelionė, žadėjusi mums pažintį su Panemunės pilių istorija, Pamario gyventojų buitimi ir kitais Mažosios Lietuvos lankytinais maršrutais. Bet didelis noras įgyvendinti užsibrėžtą tikslą ir daugumos bendruomenės narių sąmoningumas skiepytis nuo COVID-19 padėjo mūsų planams išsipildyti.
Ankstyvą rugsėjo 4-tosios rytą bendruomenės pirmininkės Rimos Draskinienės paraginti pajudėjome Raudondvario link. Nors buvo ankstyvas metas, Raudondvario pilyje mūsų jau laukė geras bendruomenės bičiulis iš ankstesnių edukacinių kelionių, gidas Audrius. Tačiau jį pažinome ne iš karto. Prie vieno iš dvaro pastatų stovėjo ir mūsų laukė pats dvaro valdytojas, apsirengęs XVIII a. drabužiais ir pasveikinęs medžioklės rago garsais. Dvariškis iš karto supažindino atvykėlius su mandagaus elgesio taisyklėmis dvare, tarp kurių visiems patiko reikalavimas viešnagės dvare metu mylistoms būti geros nuotaikos ir neįkyrėti kitoms mylistoms. Čia pat dalis mūsų buvo paskirti atsakingais dvaro tarnautojais: vynininkais, mėsininkais, taurininkais ir pan. Šios „atsakingos“ pareigos mūsų keliautojus lydėjo visos kelionės metu ir buvo vienas iš geros nuotaikos šaltinių. Labai įdomu buvo išgirsti ir Raudondvario pilies istoriją. Tai – XVII a. architektūros ansamblis su Renesanso pilies rūmais ir kitais dvarui būdingais pastatais. Dvaras gražiai restauruotas, jame įsikūrę Santuokų rūmai, taip pat vyksta įvairūs koncertai, šventiniai renginiai, edukacinės programos.
Kad ir kaip norėjosi ilgiau paklaidžioti po dvaro menes, pasigrožėti parko žaluma, tačiau laikas ragino keliauti toliau. Kitas sustojimas – Seredžiaus piliakalnis, į kurį įkopus atsiveria senelio Nemuno didybė ir jo vaizdingos pakrantės. Įdomu buvo išgirsti, kad čia XIII-XIV a. stovėjusios Pieštvės pilies gynėjai atlaikė daugybę kryžiuočių puldinėjimų ir stabdė Ordino žygius į Lietuvos gilumą.
Pasigrožėjus dar vieno dvaro – Veliuonos – rūmais ir šalia esančiu parku, kuriame gausu atvežtinių retų Lietuvoje medžių, keliavome toliau ir aplankėme Raudonės pilį. Įdomu tai, kad šią pilį XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje valdė portugalas Jose Carloso de Faria e Castro, kuris buvo vedęs pilies paveldėtoją grafaitę Sofiją. Tai dar kartą galėjome įsitikinti, kokia maža yra Europa ir kokie glaudūs giminystės ryšiai jungė Lietuvą su kitomis Europos šalimis.
Nepajutome, kaip besigėrėdami nuostabiais Panemunės vaizdais pasiekėme Jurbarką, nuo kurio kelias toliau vedė į Pamario kraštą. Kuršių marios mus pasitiko ramios, o jų bangelėse linksmai žaidė saulės spinduliai. Dar daugiau įspūdžių patyrėme plaukdami laivu per marias Kintų link, tačiau įdomiausia šios kelionės dalis laukė Ventės rago ornitologinėje stotyje, kurioje šios stoties vedėjas Vytautas supažindino mus su migruojančių paukščių rūšimis, jų kelionių maršrutais, retų vienetinių paukščių atvejais, taip pat leido patiems sužieduoti ką tik tinkluose pagautus paukščius.
Šių įspūdžių visiems kelionės dalyviams pakako iki pat šalia Šakių esančio Zyplių dvaro, kuriame buvome sutikti ne tik dvariškių drabužiais apsitaisiusios dvaro šeimininkės, bet ir pavaišinti dvaro virtuvės patiekalais. Įdomu buvo išgirsti Zyplių dvaro istoriją, kuri siekia Napoleono laikus.
Ši vienos dienos kelionė ir savo turiniu, ir gimtojo krašto pažinimo prasme visus bendruomenės narius praturtino, kartu visiems sustiprino bendrystės jausmą, kuris karantino sąlygomis jau buvo prigesęs. Tačiau bene didžiausią džiaugsmą kelionė suteikė mažiesiems bendruomenės nariams.
Škėvonių bendruomenės informacija