Dabar Vytauto parke verda gyvenimas, o anuomet…

Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamas renginių ciklas Muziejų kelias jau 9 metus keliauja per Lietuvos regionus, kaskart gyventojams į jų miestus ir miestelius atveždamas naujas žinias bei įdomybes. Rudenį, pristatydamas išskirtinius kultūrinius kraštovaizdžius, savo kelionę per Lietuvą Muziejų kelias baigė Dzūkijoje.

Vytauto parko istoriją po atviru dangumi pasakojo Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistė Rosita Dargienė.

Viena paskutiniųjų stotelių – Birštono kurortas, išskirtine gamta garsėjantis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kurortas didžiuojasi karališkąja miesto istorija, menančia dar Vytauto Didžiojo laikus, kurią saugo kunigaikščio garbei pavadintas Vytauto parkas. Dabar didžiulėje parko teritorijoje gausu turistų, čia vyksta įvairūs renginiai ir verda gyvenimas, tačiau per šimtmečius parkas ne kartą keitė savo rūbą.
Anot Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistės Rositos Dargienės, senieji parkai daugiausia kūrėsi prie dvarų ir turėjo geometrinę struktūrą. Jiems būdingos tiesios alėjos, taisyklingos aikštelės, griežtų formų želdiniai, derinti prie natūralių netaisyklingų, aptakių gamtos formų. Vėliau, maždaug nuo XIX a. pradžios, dauguma senųjų geometrinių parkų išplėsti ir pertvarkyti pagal peizažinius principus – taip atsirado ir mišrios struktūros parkai.
Šis stilius būdingas ir Birštono Vytauto parkui, kuris pradėtas puoselėti XIX amžiaus antroje pusėje. „Parkas įkurtas natūralioje terasoje – iš vienos pusės ją riboja Vytauto kalnas, už kurio buvo ir senoji gyvenvietė, o iš kitos pusės – Nemuno pakrantė“, – renginio „Kiek matyta, kiek regėta“ metu po atviru dangumi parko amfiteatre Birštono mylėtojams pasakojo R. Dargienė.
Daugiau nei prieš 150 metų Birštone parko teritorijos dar nebuvo, o daugiau nei pusė kurortui priskirtos žemės buvo naudota žemės ūkiui, mat dar 1857 m. matininko K. Strusevičiaus sudarytame Birštono kurorto ribų plane nebuvo pažymėti gėlynai, krūmynai. Tačiau jame sužymėtos mineralinių šaltinių vietos, šalia Nemuno besidriekiantis laivavilkių takas, šalia jo plytintis smėlynas bei keletas pastatų.
Ankstyviausia rašytinė užuomena apie ketinimą kurorte įkurti parką yra užfiksuota Vladislavo Sirokomlės. Dar 1857 m. Birštone lankęsis V. Sirokomlė „Iškylose iš Vilniaus po Lietuvą“ rašė: „Visuomenės gyvenimo bruožai prie tenykščių vandenų yra tokie pat, kaip ir Stakliškėse. Žmonės vaikštinėja po miestelį arba užkopia ant kalvų, kurios jį supa iš trijų pusių, pasižiūri į gražųjį Nemuną. Nuo pilies (kalno) apžvelgia gražiai už Nemuno želiančius Karalystės miškus. <…> Kurorto gydytojas Benediktas Bilinskis ketina įrengti vietas pasivaikščiojimams, įvairias patalpas, neturtingųjų ligoninę, kurioje bus galima nemokamai gydytis“.
Dar po poros metų, 1869 m., apie būtinybę Birštone kurti parką straipsnyje apie ekskursiją į Birštoną užsimena ir J. Navakovskis. O 1872 m. čia lankęsis archeologas, etnografas istorikas Z. Gliogeris savo kelionių Nemuno upe aprašyme jau mini pasivaikščiojimams skirtą prie Versmių pasodintą parką.
Vėliau, kurortą nupirkus Jiezno dvarininkui, rūmų patarėjui Ignotui Kvintai, parkas išsiplėtė: buvo įrengtos pramogų vietos vaikams ir suaugusiems, du kartus per dieną čia grodavo orkestras, taip pat buvo pastatyta keletas naujų vilų, o Birštono kurortas tapo labiausiai žinomas už Lietuvos ribų.
1906 m. I. Kvinta kurortą perleido Lidijai Miller-Kochanovskai, tačiau neilgai trukus šalyje prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, palietęs daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Nukentėjo ir Birštonas, kurio buvusi jo savininkė atstatyti nesiryžo.

Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistės teigimu, remiantis istoriniais šaltiniais, tuo laikotarpiu Birštonas buvo likęs vieninteliu nepriklausomos Lietuvos kurortu, todėl siekiant išsaugoti kurortą jau 1921 m. pradėta rūpintis jo nusavinimu iš buvusios šeimininkės. Tam tikslui Žemės tvarkymo ir matavimo departamento matininks Jurgis Gūžys sudarė Birštono kurorto ribų planą. „Planas vertingas tuo, jog jis atspindi XIX a. II p. susiformavusią parko alėjų ir takų sistemą. Jame pažymėti visi tuo metu stovėję pastatai, mineralinių šaltinių vietos, parko alėjos bei takeliai. Palyginus su 1857 m. sudarytu planu, 1921 m. kurorto ribos žymiai išsiplėtė, į jo ribas jau buvo įjungtas ir Vytauto kalnas“, – pasakojo R. Dargienė.
Po keleto metų, 1924 m. sutartimi visas Birštono kurortas kartu su jam priklausančiu ūkiu buvo perleistas Lietuvos Raudonajam Kryžiui, kuriam valdant kurortą, Birštonas ir vėl atgijo. Tuomet kurorte stiprinęs dvasią ir kūną rašytojas J. Tumas-Vaižgantas rašęs, jog dabar jau „bene visų gražiausias Lietuvoje parkas sutvarkytas…“
Nuo 1925 m. Birštone padaryta daug pakeitimų ir patobulinimų. Vis daugiau pastatų bei kurorto erdvių buvo pritaikomos poilsiautojams. Buvo statomos vilos, vasarnamiai, įrenginėjamos prekybinės paskirties vietos, žaliosios zonos. Dar vėliau įrengtas fontanas, į Vytauto kalną padaryti laiptai ir kt. Kurortui plečiantis ir gražėjant, atgijo ir kultūrinis gyvenimas – vyko koncertai ir pramoginiai renginiai.
1932–1939 m. laikotarpiu buvo sudaryti net keli Birštono kurorto pertvarkymo ir plėtojimo projektai. Pokario metais Birštono parką tyrinėjo kraštovaizdžio architektė Dainora Juchnevičiūtė, 1969 m. parengusi dar vieną parko sutvarkymo projektą. Šiame projekte parko teritorija buvo gerokai išplėsta, prišliejant Vytauto kalno prieigas su slėniais, senosios gyvenvietės lygumą, sanatorijos „Tulpė“ teritoriją su tvenkiniais, panemunės takais ir mineralinio vandens versmėmis.
Senieji miesto gyventojai dar pamena, jog sovietiniais metais vietoj nukanalizuotų senųjų šaltinių, kur dabar įsikūręs Kneipo parkas, Balys Stašaitis buvo įrengęs vandens malūną su judančiomis mechaninėmis figūrėlėmis, fontanais.
Per šimtmečius Vytauto parkas keitėsi daugybę kartų: jis buvo plėtojamas, niokojamas, atstatomas ir vėl plėtojamas, tačiau dabartinė beveik 12 ha parko teritorija vėl pilna gyvybės. O pats parkas kartu su biuvete saugomas regiono mastu ir yra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *