Tiek apsakyta, tiek išdainuota. Ir vis apie Nemuną

Vieną besibaigiančios vasaros sekmadienį „Versmenės“ klubo nariai susirinko į Paprienės laisvalaikio erdvę (reikėtų ją kažkaip skambiai ir trumpai pavadinti!). Čia tikrai puiku: daug gražių, tvirtų suolų, didelių akmenų, judėjimo įrenginių. Kuplių medžių, lygių pievelių, bet svarbiausia – iš čia matyti mūsų mylimas Nemunas, tiltas per jį, bažnyčios bokštai.

Klubo nariai susirinko į popietę, kurios tema „Žvilgsnis į Nemuną“. Gyvename šalia Lietuvos didžiausios upės, kasdien ją matome, o ar daug apie ją žinome?
Visa, kas yra mūsų planetoje, turi savo istoriją. Miestai ir kaimai, miškai ir pievos, akmenys ir medžiai, daiktai, knygos, žmonės. Ežerai, upeliai, upės. Ir Nemunas taip pat.
Popietės vedėja Kristina trumpai priminė svarbiausius faktus, įvykius. Nemuno istorija ilga, įvairi, įdomi. Mokslininkai ištyrinėjo upės hidrologiją, geologiją, bioįvairovę, ekonominę ir kultūrinę reikšmę, bet visko vienu mostu neaprėpsi. Tad pokalbis sukosi apie upės vardo kilmę, ilgį, ištakas, intakus, tiltus, potvynius, kanalus. Kad klausytojams neprailgtų, Kristina paruošė trumpų, „klastingų“ klausimų. Ar visos išvardytos upės tikrai suteka į Nemuną? Ar šie miestai visi įsikūrę šalia upės? Kuriose vietovėse krantus jungia Parko, Lietuvos tūkstantmečio, Greimų, Vytauto Didžiojo tiltai? O piliakalniai, kurių tiek daug prie Nemuno? Gal ir Medvėgalis prie jo?
Dabar Nemunas ramus, nebylus, tuščias. Ar visada toks buvo? Ne, daug amžių jis tarnavo kaip svarbus vandens kelias, kuriuo ištisai plaukė vytinės, sieliai, žvejų laiveliai, paskui ir keleiviniai garlaiviai. Vytinė – tik Lietuvai būdingas, plokščiadugnis, burinis, valdytas irklu prekinis laivas, naudotas 15–19 amžiuose. Jais gabeno javus, linus, vašką, dervą, įvairias kitas prekes. Medžius iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės girių kelis šimtus metų plukdė surištus į sielius. Iki pat 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio rąstai plaukė ir plaukė Nemunu iki Klaipėdos ir toliau. Sunkus buvo sielininko darbas, bet „juos maitino vaga Nemunėlio“ (O. Bleizgienė).Tik stiprūs ir drąsūs vyrai galėjo tokį darbą dirbti. Išnyko ši profesija, bet jos istorija ilga, įdomi, dažnai tragiška. Nemunas kažkada buvo sraunus, labai akmenuotas, pilnas slenksčių ir rėvų, staigių upės vingių, sūkurių. Suvaldyti 110–120 metrų ilgio sielį nebuvo paprasta, reikėjo ištvermės ir sumanumo.
O ką pasakoja tie, kurie gimė, augo ir tebegyvena prie Nemuno? Zita: ką turim šalia, neįvertinam. Sesers vyras iš Žemaitijos sakydavo – kokį grožį čia turite! Buvau visai maža, kai vyresnis brolis liepdavo tvirtai laikytis jam už pečių, ir taip plaukdavom į kitą pusę, į pliažą. Prisimenu, kaip vieną pavasarį mokytoja liepė bėgti namo, nes tuoj tiltą nuneš. Janina: Nemuno krantai nebuvo taip apaugę, nuo kelio upė gerai matėsi, nes gyvenom netoli Žiobos malūno, paskui arčiau kareivinių. Buvo ten sielių sandėliai, tai po karo, kai gyvenimas sunkus buvo, visko trūko, eidavom žievių lupti nuo rąstų krosniai pasikurti. Per potvynį medinį tiltą nunešė mano akyse. Plaukti išmokau ketvirtoje klasėje, daugybę kartų esu perplaukusi skersai Nemuną. Buvau ir Nemuno ištakose, kai sūnus tarnavo sovietinėje armijoje Baltarusijoje. Leonora prisiminė didžiuosius potvynius, skalbimą Nemune, žvejį O. Veingeitnerį.
Ir seniau, ir dabar Nemunas tyrinėjamas mokslininkų, rašomos knygos, bet turbūt niekas daugiau už poetus nėra apdainavęs mūsų svarbiausiosios upės. Net ir tie, kurie gimė ir augo toli nuo jo, įpindavo Nemuną į savo posmus. Todėl popietės metu buvo deklamuojamos P. Vaičiūno, P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus, S. Juršienės, J. Baltrušaičio, Bern. Brazdžionio eilės, tyliai skambėjo dainos.
Plati ir daugiasluoksnė Nemuno istorija, neįmanoma per vieną pasikalbėjimą visko aprėpti. O ir nebūtina – kas domisi, nori žinoti, atras tuos žinių šaltinius.
„Niekada Nemunas nebuvo toks apleistas kaip šiandien“, – sako jaunas istorikas kaunietis Gediminas Kasparavičius, įsimylėjęs upę, vedantis ekskursijas šalia jos ir po ją.
Todėl gražu ir prasminga, kad prieniškiai vis labiau artėja prie Nemuno, tvarkydami pakrantes, įrengdami takus, poilsio aikšteles. Paprienės vyrai pasitarė ir padarė laiptelius nuo stataus krantelio. Atrodė, lyg nelabai reikalingi, bet ta trauka prie upės tokia didelė ir natūrali!
Dainora Šaltienė, klubo narė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *