Nuo SPRINDŽIO iki SIEKSNIO, nuo APGAILĖTINO iki ŠAUNAUS ir kas tie KODELČIAI

Rugsėjo 11 dieną Prienų turguje viešės dvi rašytojo Vytauto Petkevičiaus (1930-2008) pasiuntinės į žmones: ­ nemarioji sakmė apie augimo stebuklą „SIEKSNIS, SPRINDŽIO VAIKAS“ ir žavioji trumpų apsakymukų rinktinė „KODELČIUS“, kurion sudėti neįkainojami rašytojo pastebėjimai iš mažylių gyvenimo. Susitikimo vieta – Prienų turgavietė, 120-121 prekystalis. Maloniai kviečiame į pasimatymą!

Kai žala sprindžiais, o gėris sieksniais matuojamas…
Vytauto Petkevičiaus „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ (120p.) vos pasirodęs (1966) išsyk pelnė didžiulį skaitytojų palankumą. Ilgus metus ligi pat mūsų dienų šią nuostabią, neprilygstamą knygą skaitė, vaidino, mintinai jos tarus, pertarus, pokštus bei priežodžius kartojo mažas ir didelis, senas ir jaunas – viena karta po kitos.
Žavi, lengvai skaitoma, kalbos vingrumu bei minties tikslumu kibirkščiuojanti apysaka buvo savotiškas sprogimas, apstulbinęs ir vertintojus, ir leidėjus. Knygos išleista per šimtą tūkstančių vienetų ir visi bemat išgraibyti, o pati ji pelnė net porą valstybinių apdovanojimų.
Taip neregėtai gražiai ji pritiko tikriausiai dėl to, kad žmonės buvo išsiilgę ko nors nemeluoto, tikro, gabiai ir šmaikščiai parašyto.
Ir iš tiesų, vos atsivertęs šitą nuostabią apysaką, bemat lieki jos užburtas ir vargiai begali atsiplėšti – su tokiu ūpu ir pagava ji įtraukia į nesibaigiantį linksmų, pokštais bei išdaigom mirgančių nuotykių sūkurį.
Joje rašytojas meistriškai nuaudė margą ir labai įtaigią pynę iš smagiausių vaikystės įspūdžių, senolių išminties ir taiklaus, geliančio bei šimtmečiais nugludinto tautinio sąmojaus.
Knyga ne tik pašėlusiai smagi skaityti, bet ir didžiai pamokanti. Skaitytojo akyse jos veikėjas, stiebdamasis nuo sprindžio iki sieksnio, nuo menko prie didelio, nuo apgailėtino iki šaunaus, iš tingaus ir siaurakakčio nenaudėlio išauga į puikų, tikusį ir žodžio vertą vyrą.
Taigi viską drauge sudėjus, „Sieksnį, Sprindžio vaiką“ teisingiausia būtų pavadinti didžiąja augimo ir tobulėjimo knyga, tikra giesme žmogaus siekiui būti geresniam, stipresniam, didesniam. Ir kuo platesnės, dosnesnės, kuo labiau mylinčios širdies.Knygą išleidome pernai, švęsdami rašytojo gimimo 90 metų sukaktį, tad pasistengėme, jog ji gimtų daili, maloni paimt į rankas. Papildėme ją straipsniu apie rašytoją bei kaip ir iš ko ji radosi. Dar pridėjome paaiškinimus, kad šių dienų skaitytojams būtų lengviau suprasti anų laikų gyvenseną bei žodyną.

Kurkliai, žiogai, kasčiukai ir kodelčiai
Vytauto Petkevičiaus „Kodelčius“ (112p.), kaip ir „Sieksniukas“, vos tik gimęs (1974) tapo mėgstamiausia ir labiausiai skaitoma mažylių, jų tėvelių bei auklėtojų knyga, tikra leidinių vaikams karalaite.
Kodėl? Greičiausiai todėl, kad kiekvienas jos puslapis, sakinys, stačiai aldas žodelis – stebėtinai tikras, nuoširdus, neišgalvotas ir sykiu alsuoja nepaprasta meile bei atida mažiesiems.
Iš kur tas tikrumas? Iš kur toji šiluma, persmelkianti kiekvieną, kuris atsiverčią šią stebuklingą knygą? Tai vis karšta, mylinti, atjauti ir švelni rašytojo širdis, iki gilios senatvės likusi neabejinga saulėtam ir tyram mažojo žmogučio pasauliui. Be to, juk gimė iš dienoraščio, kurį Vytautas Petkevičius rašė augindamas savo mažylius – kruopščiai žymėjosi visus jų nuotykius, išdaigas, mintis bei ištarmes.
„Vaikai – tai gegužio žiedai! Jie mūsų ateitis ir stiprybė!“ – mėgo kartoti rašytojas. Ir meiliai vadino bamblius savo mylimiausia tauta.
Toji didžiulė, retai sutinkama pagarba, toji nemeluota atodaira ir meilė augančiam žmogučiui padarė „Kodelčių“ nepakartojama, ligi šiolei niekieno neprilygta knyga vaikams.
Jai pasirodžius rašytojas jau buvo pelnęs skaitytojų dėmesį „Gilės nuotykiais ydų šalyje“ (1963) ir „Sieksniu, Sprindžio vaiku“ (1966), taigi visi 50 000 jos vienetų tapo bemat išgraibyti. Kadangi antrasis leidimas 1981 metais (ir vėl nei daug, nei mažai – 80 000 vienetų!) pasirodė tik po septyneto metų, „Kodelčius“ keliavo iš rankų į rankas ir nė akimirkai neužsigulėjo lentynose. Apie jį buvo nuolat kalbama, rašoma, juo buvo remiamasi, žavimasi, gėrimasi. Tad linkiu ir šių dienų skaitytojams kuo greičiau pasinerti į tyrą ir saulėtą tos nuostabios knygos pasaulį…
Kodelčius – savita, reta ir, iki pasirodant spaudoje šiai Vytauto Petkevičiaus apysakaitei, mažai kam girdėta sąvoka, visai gali būti, vartota tik rašytojo šeimoje. To gražaus ir prasmingo prievardžio šeimininkė ir sumanytoja, pasirodo, buvo Vytauto Petkevičiaus močiutė Grasė, Grasilda Baktienė, savo metu garsi žolininkė, gyduolė, dainininkė ir pasakorė, pasak paties rašytojo, žiniuonių žiniuonė, visų žolynų galias puikiausiai nutuokusi ir žmonių mintis tartum knygą skaičiusi.
Vaikus ji skirstydavo į kurklius (kurie tik šmirinėja, kas kur padėta), žiogus (strakalus, „nevalnus nustygti“), kasčiukus (kurie klausinėja „kas čia“) ir kodelčius (kuriems vis rūpi „kodėl“). Šie pastarieji, jos nuomone, buvo „patys tie“, „pats tas molis“, labiausiai tinkamas ką nors įdomaus nulipdyti…
Taip jau nutiko, kad Petkevičių padangėje glaudžiausias ryšys užsimezgė būtent tarp žinivaldos Grasės ir mažojo Vytuko. Tai savaime verčia manyti juodu buvus dvasiškai artimiausius. Beje, tai ji, išminčiuvienė Grasė, pirmoji išvydo tą vaiką esant ypatų, nepaprastą, ne per tvorą penėtą ir pirmoji įlipdė jam pravardę Kodelčius.
Kaip tai nutiko, kaip tasai garbingas vardas vėliau buvo suteiktas man, kodėl jis rašomas ir tariamas būtent taip („kodelčius“, o ne „kodėlčius“), valia paskaityti straipsniuke, kurį pridėjau atnaujinto „Kodelčiaus“ gale.
Tai štai. Tai tokios tokelės.
Su meile atnaujintos, dailiai atspausdintos bei įrištos, šios nuostabios, nepakartojamos knygos jau geras pusmetis keliauja po Lietuvą – kadaise rašytojo vaikščiotais ir važinėtais takais. O vasarai baigiantis aplankė mintis: juk tėtukas taip mylėjo Prienus, ypač tikrą, gyvą, senus laikus menantį Prienų turgų! Ir kas šeštadienį jį būtinai aplankydavo. Tad ar nevertėtų šiuodu rašytojo kūrybos perlus nugabenti ir ten – surengti savitas jų sutiktuves tėvelio taip mėgtame turguje?
Vos spėjau apie tai pagalvoti, už poros dienų pokšt, sutinku Prienų turgaus šeimininką Rimvidą Skorupskį, kuris ėmė ir pasiūlė šį mano sumanymą nieko nelaukus įgyvendinti! Argi tai ne nuostabu? Argi tai ne dievų ženklas?
Taigi kviečiu visus į pasimatymą su „Sieksniu“ ir „Kodelčiumi“, o iš esmės – su pačiu Vytautu Petkevičium, kur jis bebūtų… Susitikimo laikas – rugsėjo 11, šeštadienis. Vieta – Prienų turgavietė, 120-121 prekystalis.
Iki pasimatymo!

Liudmila Petkevičiūtė –
su didžiu dėkingumu ir pagarba visiems, geruoju minintiems tėvelį bei jo šaunius darbus.

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *