Užsidarius vienoms durims, atsidarė langas į šeimos verslą

„Reikia tikėti tuo, ką darai nuoširdžiai“, – tokiu principu vadovaujasi „Rasos sodybos“ šeimininkė Rasa Juocevičienė. Pedagogė, buvusi valstybės tarnautoja, ilgametė Skriaudžių kanklių ansamblio dalyvė, šiuo metu visą save realizuoja savo įsteigtoje kaimo turizmo sodyboje, kurios veiklą kartu su šeima vykdo jau beveik 10 metų.
– Gal galite papasakoti plačiau apie save, ką veikiate gyvenime?
– Jau vaikystėje mano svajonė buvo tapti mokytoja – aš ja ir tapau. O ko gyvenime labai nenorėjau, tai būti vadove ir biurokrate, tačiau taip susiklostė, kad didžiausią savo gyvenimo dalį ja ir buvau… Ne veltui sakoma, kad kartais visiškai negalvoji, kas galėtų nutikti gyvenime, bet jis ima ir sukuria tokias situacijas, kurių nesitiki. Aš visuomet dirbau darbą susijusį su vaikais, suaugusiais. Teko vadovauti ne vienam kolektyvui ir aš tuo džiaugiuosi, nes ši veikla patiko, bet ir vėl likimas nusprendė kitaip. Tiesiog uždarė langus, bet vėl nenusisuko ir atidarė duris. Būtent todėl teko keisti gyvenimo būdą ir darbą. Kadangi su šeima turėjome nusipirkę sodybą, bet nežinojome, ką su ja daryti, teko imtis verslo, kad galėtume išgyventi. Aš išėjau iš darbo savivaldybėje ne savo noru, tuo metu buvo sudarytos tokios sąlygos, o gyventi toliau reikėjo. Taigi reikėjo imtis kitos, tegul ir visai naujos veiklos.

– Kaip kilo mintis nusipirkti sodybą?
– Sodybą nusipirkome tuomet, kai buvusios šio namo gyventojos pasiūlė įsigyti jų sodybą. Ją turime jau 24 metus. Veiklą vykdome beveik 10 metų. Kai pirkome, buvo visai kitokie norai ir tikslai, bet vėl gyvenimas pakreipia savaip, ir žmogus nieko negali pakeisti. Džiaugiuosi, kad kitais metais gegužės mėnesį švęsime 10 metų kaimo turizmo sodybos jubiliejų. Pradėjome mažais žingsneliais, iš pradžių nuo pagrindinio pastato, trobos. Mūsų pagrindinis tikslas – išlaikyti autentiškumą, išsaugoti tai, kas senovės laikmečiu buvo aktualu žmonėms. Todėl visa tai, ką sodyboje tvarkome ir kuriame naujai, stengiamės tinkamai suderinti. Mūsų tikslas ne prabanga ar super patogumai, mūsų tikslas – kaimiškas paprastumas ir jaukumas, svarbu, jog atvykęs žmogus pas mus galėtų pajusti kaimišką gyvenimą. Todėl ir erdvių turime labai daug.
– Kokias erdves galima rasti jūsų sodyboje?
– Pradėjome, kaip ir minėjau, nuo šios pagrindinės trobos, tada pastatėme priestatą ir pirtį. Žinoma, vėliau pats gyvenimas padiktavo apie plėtrą, atsirado noras pastatyti kubilą, pavėsinę. Augant poreikiui, teko plėsti erdves ir šiandien mes lauko sąlygomis jau galime priimti apie 100 žmonių. Kaip ir minėjau, mūsų sodybos stilius yra arčiau kaimo. Dar turime kluoną, tvenkinį, kuriame galima maudytis ir žvejoti.
– Ar Jūsų sodybai būdingas sezoniškumas?
– Be abejonės, vasarą sulaukiame daugiau klientų, bet kadangi dirbame su „Booking’u“ bei „Airbnb“, žmonės iš anksto rezervuojasi savo vizito laiką. Žinoma, pandemija padarė savo, sumažino klientų skaičių, prieš tai sulaukdavome daug svečių iš įvairių šalių. „Booking’as“ analizuoja veiklą ir pateikia statistiką. Pavyzdžiui, užpraeitais metais pas mus sodyboje per šią svetainę buvo atvykę žmonių iš skirtingų 15 pasaulio šalių. Smagu yra ir tai, kad šioje svetainėje mūsų darbą įvertina klientai, palieka atsiliepimus. Šiuo metu džiaugiamės, kad „Booking“ interneto svetainėje mes jau antrus metus iš eilės esame įvertinti 9, o „Airbnb“ 5 balų sistemoje esame įvertinti 4,7 balo. Tai – geriausia motyvacija žengti į priekį.
– Kaip garsinate savo sodybą?
– Sodybą garsiname per socialinius tinklus, turime „Facebook’ą“ ir mus reklamuoja internetinis apgyvendinimo paslaugų katalogas „Prie Ežero“, taip pat mano minėtose interneto svetainėse „Booking“ ir „Airbnb“ galima mus rasti.
– Darbų sodyboje, matyt, netrūksta, kurie iš jų sunkiausi?
– Darbai sodyboje yra įvairūs. Sunkiausia turbūt yra visas organizavimas ir darbas su klientais, jų poreikių išpildymas.
Vienai gal būtų ir sunku, bet džiaugiuosi, kad mūsų visa šeima yra įsitraukusi į verslą.
Pavyzdžiui, aš nekalbu angliškai, o tai versle būtų didelė problema, bet labai puikiai šią kalbą išmano mano vaikai ir vyras, todėl mums nėra kliūčių bendrauti su užsieniečiais.
Visas darbas su „Booking’u“ ir „Airbnb“ atitenka sūnui. Informacinės erdvės stebėjimas, susirašinėjimai, aktyvus kalendoriaus sudėliojimas, kurios dienos yra užimtos, kurios laisvos. Atrodo, kad tai paprasta, tačiau kai terminai sutampa, reikia labai aktyviai juos sekti. Reikia atsakyti į elektroninius laiškus. Sulaukiame ir labai daug skambučių, iš tiesų, skambučiai yra didžiausias darbas su klientais. Ties tuo dirbame visi: dukra, aš, vyras. Dalinamės darbus ir neskirstome vyriškų ir moteriškų darbų.
– Ar Rasos sodyboje dirba samdomi darbuotojai?
– Ne, papildomi darbuotojai pas mus nedirba. Kažkada iš darbo biržos turėjome darbuotojų, labiau tuo metu, kol kūrėmės, bet dabar patys sugebame atlikti darbus. Žiemą, žinoma, čia renginių vyksta mažiau, žmonės daugiau atvyksta pabūti, pernakvoti, sustoja pravažiuojantys.
– Kokių nemalonių situacijų yra įvykę per beveik 10 veiklos metų?
– Buvo viena istorija, kai į sodybą priėmėme 18-mečius ir jie gan negražiai elgėsi. Iš tikrųjų mes nepriimame jaunesnių žmonių nei 20 metų. Veikla ir žmonės įvairūs. Kol kas viskas gerai, turėjome tik tą vienintelį nemalonų atvejį, o dabar jei priimame, tai tik atsakingus žmones, nes ne bet ką gali įsileisti pas save.
– Kaip kilo mintis auginti gyvūnus?
– Mus paskatino tai padaryti didžiuliai žolės plotai. Turime avyčių, jos veisiasi. Vaikai šiuos gyvūnus labai mėgsta, mielai lanko, veža duoną, maitina juos. Atvažiavę pasisveikina, o išvažiuojant atsisveikina. Miesto žmonėms yra įdomu, o ypač vaikams. Tai lyg atrakcija.
– Ar sunku suderinti sodybos reikalus su asmeniniu gyvenimu?
– Iš tiesų, kartais. Yra darbas ir asmeninis gyvenimas. Šie du dalykai turi rasti harmoniją, nes turbūt žmogus gyvena ne tam, kad nuolat dirbtų, ir ne nuolatos dirba, kad tik gyventų per darbą. Reikia abiejų dalykų ir, manau, tai priklauso nuo to, kaip susidėlioji darbus. Taip, kartais būna, kad savaitę ar dvi mažiau laiko skiri poilsiui ar asmeniniam gyvenimui, bet visą laiką stengiesi susidėlioti darbus, kad taip nutiktų kuo rečiau. Vertinu tai, kad aš gyvenu ne tam, jog nuolat dirbčiau. Yra mano asmeninis gyvenimas ir šeima: vaikai, anūkai, su kuriais reikia leisti laiką, bendrauti. Galbūt lieka mažiau laiko per sezoninį vasaros laiką, bet kad dėl darbo prarasčiau ryšį – aš to nedarau.
– Kokie yra jūsų ateities planai?
– Be abejo, planuojame dar plėstis. Plečiamės ir dabar, reikia įrengti kluoną. Daug kas mus ragina, nes autentiškų kluonų, kurie atitiktų standartus, nedaug tėra Lietuvoje. Žmonėms patinka, todėl keliame ir sau didesnius tikslus. Reikia daugiau miegamųjų vietų, dar galvojame ir apie infrastruktūrą. Dalyvavome projekte, kurį pavyko laimėti. Tai neabejotinai palengvins priežiūrą. Veiklos, svajonių ir vizijų yra daug.
Deimantė Stanevičiūtė

Rubrikoje Verslas ir paslaugos. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *