Iki šiol gamina skaniausius desertus

Apsilankius Šilavote vienoje iš gatvelių iš tolo galima užuosti šviežiai keptų kepinių kvapą. Čia gyvena Danutė Juodsnukienė – daug metų įvairiose kepyklose dirbusi konditerė. Nors į pensiją išėjo prieš vienuolika metų, savo įgūdžių ji neapleidžia – iki šiol gamina pačius skaniausius desertus.
Danutė pasakoja, kad net pati nežino, kaip sugalvojo tapti konditere: „Labai gražiai piešiau ir braižiau. Mokykloje už braižybą gaudavau geriausius pažymius. Kažkur skaičiau skelbimą, kad konditerius kviečia mokytis be stojamųjų egzaminų, reikia tik ką nors nupiešti. Aš pamenu, kad tik nupiešiau tortą ir mane priėmė mokytis“, – pasakojo ji.

Studijų metais kilo karjeros laiptais
„Prekybos mokykloje Kaune mokiausi konditerijos, bet mokslo buvo mažai, daugiau praktikos. Ten išmokom visko: ir sausainius vyniot, ir kočiot. Būdavo, ateinu mokytis, jau girdžiu šaukia kuri: „Danute, ateik pas mane!“. Visada draugės pirmiausią „griebė“. Norint pasikelt kategoriją reikėjo laikyt egzaminus: komisija įsileidžia po vieną į kabinetą, o mes – kad drebam už durų. Klausimai būdavo įvairiausi: apie laikymo terminus, kiaušinius, miltus, kepimo krosnis“, – pasakoja Danutė.
Atlikti konditerijos praktikos į Palangą Danutė skrido lėktuvu iš Kauno. „Palangoj visą 1967 metų vasarą atlikau praktiką. Būdavo, atsikeliam apie ketvirtą valandą ryte, nulekiam į valgyklą, primaišom, prikepam. Buvo labai smagu: eidavom į valgyklą, valgydavom ką tik panorėjom, po to nubėgdavom į pliažą. Ėjom ir į šokius, kažkur toli, už miesto, po to pykom, kad niekas nešokdina. Bet rytais netingėdavom keltis, nes dieną dirbti – labai karšta“, – praktikos metus prisimena Danutė. Baigus prekybos mokyklą jai buvo suteikta ketvirta kategorija.
Jaunystėje Danutė važiuodavo į konkursus, o dalyvaudama konkursuose Vilniuje pasikėlė konditerės kategoriją į šeštąją, pačią aukščiausią.

Pirmasis darbas – pats sunkiausias
Pirmas konditerės darbas buvo Kaune, kavinėje „Tulpė“. Kaip teigia Danutė, tuo metu ten dirbo geriausi konditeriai. „Pati dirbau prie tortų, o ten visi tortininkai buvo vyrai. Būdavo tokia moteris, ji pasverdavo visus produktus, nurodydavo, ką reikės gaminti. Ten kiekvienas turėjo savo darbą – pagaminai, stalą nuplovei, įrankius susidėjai į savo stalčių, tą stalčių užrakino, o po pietų jau renkasi antra pamaina. Reikėdavo eiti ir į naktinę pamainą. Buvo gimęs pirmas sūnus, vyrui palikdavau jį prižiūrėti ir išvažiuodavau dirbti. Paskui pasigimdžiau antrą sūnų, atsibodo važinėti ir parsikraustėme atgal,“ – prisimena ji.
Ceche kepinius matavo šimtais kilogramų
Paklausus, ką dirbo sugrįžusi į Prienų kraštą, Danutė pasakoja, kad apie būsimą darbą sužinojo paskaičiusi laikraštį: „Buvo parašyta apie konditerijos cechą. Po kiek laiko man paskambino, pakvietė dirbti. Ceche buvo dvi pamainos, po aštuonis žmones, vieną savaitę dirbom, o kita – laisva. Kepėm bandeles, sausainius, vyniotinius, tortus, biskvitus. Reikėdavo iškepti kokius tris tūkstančius bandelių, du šimtus kilogramų vestuvinių riesčių, „Seklyčios“ dvidešimt kilogramų. Kepdavom septyniese, o kepinius veždavo mokykloms, parduotuvėms. Šiame ceche, kuris buvo Prienuose, Šaltinių gatvėje, dirbau apie dvidešimt metų.“

„Cukrainėje“
Pasak konditerės, kepyklėlėje „Cukrainė“ (dabar – „Trupinys“) ji įsidarbino visai netikėtai: „Buvau Prienuose, galvoju – užeisiu į „Cukrainę“ nusipirkti bulkos. Ten jau dirbo mano buvusios kolegės iš cecho. Savininkė sako: „Gal nori padirbti?“. Tą dieną dar neapsisprendžiau, bet vėliau man paskambino, pakvietė atvažiuoti dirbti, o aš neatsisakiau – „Cukrainėje“ dirbau dvylika metų“.
Danutė juokiasi, kad mokiniai, atėję į kepyklėlę, pykdavo, kad per mažai „bulvyčių“ pagamina konditerės. „Bet mes jas greit paruošdavom, nuo pyrago nupjausčius kraštus sumaišydavom su kremu, pavoliodavom į trupinius ir va – bulvytė“, – šypsosi ji.
Dvylika metų kepyklėlėje Danutei neprailgo, o buvusias koleges ji mini gražiu žodžiu: „Janina (kepyklėlės direktorė) žinodavo, kada kieno gimtadienis ar vardadienis – visas pasveikindavo ir niekad neužmiršdavo. Turiu išsaugojus ir sveikinimus.“ Konditerė išleistuvių proga nuo kolektyvo gavo paveikslą su laumžirgiais – dabar jis puošia Danutės miegamąjį ir primena gražias dienas, praleistas „Cukrainėje“.
Miglė Tamošiūnaitė