„Gyvenimo šviesą, svajones ir meilę pakeitusi bendra dviejų kapų tamsa“

Šiemet per Lietuvos miestus ir miestelius vingiuojantis „Atminties kelias“ primena mums tragišką 1941 m. rugpjūtį, kai visoje Lietuvoje užgeso tūkstančiai svajonių, kurioms nebuvo lemta išsipildyti tik todėl, kad svajonių ir vilčių turėję žmonės buvo žydų tautybės… Šiandien Lietuvoje masinių žydų žudynių vietas žymi daugiau nei 200 Dovydo žvaigždelių. Viena iš jų – ir Prienų miesto pašonėje. Čia kasmet, tragiškų įvykių dieną – rugpjūčio 26-ąją – tradiciškai pagerbiamos Holokausto aukos.

Jau 80 metų, kai Prienuose neskamba jidiš
„Jau praėjo 80 metų, kai šioje vietoje nutilo kulkosvaidžių tratėjimas, šautuvų šūviai, kai nutilo nekaltai žudomų žmonių dejonės. Visa tai sugėrė žemė, laikas ir tos baisios dienos liudininkės pušys. Kažkas surinko išmėtytus nužudytųjų vaikiškus drabužėlius, batukus, sandalus, lietūs nuplovė kraują bei išlygino aukų pėdų sutryptą smėlį. Nutilo ir Prienų krašte skambėjęs lietuviškasis jidiš. Čia tarsi sustojo laikas, gyvenimas… Gyvenimo šviesą, svajones ir meilę pakeitė bendra dviejų kapų tamsa“, – „Atminties kelio“ metu mintimis dalijosi istorikas, Balbieriškio Tolerancijos centro direktorius Rymantas Sidaravičius.
Pasak jo, baisusis blogis prasidėjo dar tarpukariu, kai Vokietijoje į valdžią atėję naciai subrandino, o vėliau ir įgyvendino žydų tautybės žmonių kolektyvinės kaltės jausmą. Jau Antrojo pasaulinio karo pradžioje prasidėjo masinės žudynės, neilgai reikėjo ieškoti ir vietos, talkininkų bei žudikų. Tuo laikotarpiu po Lietuvą beveik be sustojimo siautėjo vadinamasis skrajojantis Hamano būrys. Jį sudarė 10 vokiečių esesininkų ir dešimtys lietuvių, o pats intensyviausias žudymo laikotarpis buvo 1941 birželį ir lapkritį. Tuomet nužudyta apie 80 proc. Lietuvos žydų. Anot istoriko, 1941 m. birželio mėnesį šūviai aidėjo Pasvalyje, Šeduvoje, Kelmėje, Kaišiadoryse, Zarasuose, o rugpjūčio 26-ąją iš Kauno atvažiavusių žudikų šūviai pasigirdo ir Prienuose. Jau rugpjūčio 15-ąją Prienų, o kelios dienos vėliau ir Balbieriškio, Birštono, Jiezno, Stakliškių, Mauručių, Skriaudžių, Veiverių žydų tautybės žmonės buvo pradėti telkti Prienų kareivinėse.

„Atminties kelio“ metu Prienų krašto muziejuje pristatyta istoriko Arūno Bubnio knyga „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.“ Nuotraukoje – Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacijų režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos direktorius Romualdas Račinskas ir knygos autorius A. Bubnys.

„Prienų miesto bei aplinkinių miestelių žydai jėga buvo suvaryti į tuščias buvusio Kęstučio pulko kareivines Prienuose. Neturėdami maisto, sausakimšai sugrūsti tik aukščiausiojo malonės galėjo tikėtis niekuo kalti vyrai, moterys ir vaikai… <…> Rugpjūčio 25 d. savisaugininkai, atrinkę stipriausius vyrus, išvarė juos už kareivinių buvusiuose gyvulių kapuose kasti duobių. Dvi duobės – viena 4 metrų pločio, 20 metrų ilgio, kita – 4 metrų pločio ir 10 metrų ilgio – turėjo tapti visiems žydams vienu kapu… O rugpjūčio 26 dieną apie 11 val. į Prienus atvažiavo du dideli sunkvežimiai iš Kauno <…>. Tuo metu visos Prienų gatvės buvo apstotos ginkluotų savisaugos būrio žmonių. Tuoj po 11 val. atsivėrė vartai ir iš kareivinių išėjo pirmoji nelaimingų žydų grupė. Juos apie 800 metrų varė iškastų duobių link. Pirmoji grupė dar nebuvo nuėjusi į žudymo vietą, kai ta pačia kryptimi išėjo antroji. Greitai pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų tratėjimas, šautuvų poškėjimas. Antroji grupė, kuri buvo kelyje, išsigandusi sugulė ant žemės, bet apsaugininkai juos prikėlė ir liepė eiti toliau. Viena po kitos buvo varomos naujos ir naujos žmonių grupės. Jos buvo mišrios: vyrai, moterys ir vaikai… Žmonių gyvybės geso be jokios pertraukos, kol nebeliko nė vieno gyvo žydo…“, – skaudžią istoriją susirinkusiems priminė Balbieriškio kultūros centro direktorė Neringa Garmuvienė.

Fenomenalaus Lietuvos potencialo netektis
Anot Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotojos Ernestos Juodsnukytės, šiandien mums jau sunku suprasti, kad Prienų rajone gyvenusi žydų bendruomenė buvo išties labai didelė ir stipriai prisidėjo prie mūsų miestelio plėtojimo ir klestėjimo. Pačiuose Prienuose veikė žydų mokykla, sinagoga, žydai valdė įvairias verslo įmones – čia vyko kultūrinis, socialinis ir religinis gyvenimas. „Dažnai viešumoje kalbame apie Holokaustą, kaip apie baisų žydų tautos likimą, nors nužudyti žmonės, pirmiausia, buvo ne žydų tautybės, o Lietuvos piliečiai…“, – akcentavo E. Juodsnukytė.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacijų režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos vykdomojo direktoriaus Romualdo Račinsko teigimu, netekusi tūkstančių savo bendrapiliečių, Lietuva neteko fenomenalaus kultūrinio, intelektualinio, politinio ir ekonominio potencialo. „Galime tik įsivaizduoti, kaip dabar atrodytų mūsų miestai, gatvės, aikštės, jei ta tragedija nebūtų įvykusi“, – retoriškai svarstė R. Račinskas.
To potencialo neteko ir Prienų rajonas, kai lemtingą rugpjūčio 26-ąją buvo žiauriai išžudyti Prienų krašto žydai. Ir nors Prienuose jau nebeskamba lietuviškasis jidiš, kasmet į Prienus atvyksta šio krašto šaknų turintis Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas

Iki rugsėjo 25 d. Prienų krašto muziejuje eksponuojama Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Jeigu užmiršiu aš…“, pasakojanti Butrimonių krašto žydų bendruomenės gyvenimą iki tragiškų 1941 m. įvykių.

Žakas, kurio motina gimė Prienuose, tačiau vėliau išvyko gyventi į Šakius, rajono apylinkėse verslavo ir kiti jo giminaičiai. Gerco Žako motiną turėjo ištikti toks pats likimas, kaip ir kitus žydus… Tik vieno atsitiktinumo dėka ją išgelbėjo lietuvis, pavarde Šepetys. Ir nors sūnus jau ne-bepamena didvyrio vardo, rugpjūčio 26-ąją „Atminties kelyje“ dalyvavęs Kauno žydų bendruomenės pirmininkas teigė, jog mes turime daugiau kalbėti apie savo didvyrius-gelbėtojus.
Daugiau nei 1000 žydų – tiek žmonių neteko Prienų kraštas, tačiau, kaip sakė „Atminties kelyje“ dalyvavęs Signataras, Tarptautinės nacių ir sovietinių okupacijų režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, kurio giminaičiai taip pat buvo sušaudyti Prienuose – visų pirma, tai buvo žmonės ir kur kas daugiau nei skaičiai mums pasakytų tų žmonių vardai ar pavardės.
Šiemet minėjime dalyvavo ir užsienio ambasadų atstovai. Kalbėdama apie Holokausto tragediją, JAV ambasados atstovė Lietuvoje Write Jing sakė: „<…> Kiekvienas iš šių šimtų tūkstančių žydų, nužudytų Prienuose ir visoje Lietuvoje, buvo austi Lietuvos visuomenės audiniu. Jie turėjo vardus, jie turėjo planų ir svajonių… Galima tik įsivaizduoti, kaip jie būtų praturtinę šią šalį ir pakeitę pasaulį, jei nebūtų nužudyti vien dėl to, kad buvo žydų tautybės. <…> Viena esminių Holokausto pamokų yra ta, kad netolerancijos akivaizdoje tyla kelia pavojų mums visiems, mūsų atsakas į visas netolerancijos formas turi būti aiškus – neapykantai čia vietos nėra. Gyvendami, siekdami idealų, būdami pasiryžę ginti pažeidžiamus žmones – tik taip galime pagerbti tuos, kurie prarado gyvybes“.

Holokaustas Lietuvos provincijoje
Apie skaudžius 1941 m. įvykius pasakoja ir istoriko, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus Arūno Bubnio knyga „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.“, kuri rugpjūčio 26-ąją dieną buvo pristatyta Prienų krašto muziejuje.
„Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.“ – tai ilgo ir sisteminio darbo, šimtų ar net tūkstančių valandų, praleistų Lietuvos ir užsienio archyvuose, rezultatas.
Kaip teigė knygos autorius, šalia kitų istorinių tyrimų, Holokausto temos šis ėmėsi kone prieš 20 metų, mat anksčiau tyrinėjant nacių okupacijos laikotarpį, neišvengiamai buvo susiduriama ir su Holokausto tema.
A. Bubnys jau yra išleidęs keletą knygelių apie didžiųjų Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio getus, todėl naujausioje savo knygoje autorius atkreipė dėmesį į gausiai žydų apgyvendintas provincijas, kurios anuomet vadinosi valsčiais. Taigi istorikas knygoje rekonstruoja 127 valsčių istoriją, kuriuose trečdalį, o kai kur ir pusę visų miestų bei miestelių gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės.
Anot autoriaus, 1941 metai knygoje išskirti taip pat neatsitiktinai – būtent tų metų antroje pusėje Lietuvos provincijos žydus ištiko tragiškas likimas. Tuo metu kone per 3 mėnėsius buvo sunaikinta beveik 100 proc. provincijose gyvenusių žydų. Istoriko skaičiavimu, tuomet išgyventi galėjo tik apie 3–4 proc. Lietuvos žydų.
A. Bubnys neslepia, jog prieš rašydamas knygą tikriausiai, kaip ir kiekvienas rašytojas ar istorijos tyrinėtojas, turėjo savo hipotezę, planą ir įsivaizdavimą, tačiau, kaip pats sakė, kuo daugiau ir išsamiau giliniesi, tuo labiau tyrimas ir tas įsivaizdavimas keičiasi nuo pradinio taško. „Mes dažnai įsivaizduojam, kad Holokaustas – tai nacių darbas, kad jie viską inicijavo, organizavo ir vykdė patys. Taip, tai vykdė Vokietijos struktūros, bet ten buvo atsiradę ir saujelė lietuvių, kurie taip pat buvo įtraukti į masines žydų žudynes. Bet kuo daugiau tyrinėji, tuo labiau matai, kad procesas buvo ne toks, kokį tu įsivaizdavai. Galų gale, tu pamatai, kad Holokaustas buvo gerai suorganizuotas, kaip dabar sakoma, logistinis procesas, kuriame dalyvavo ne tik vokiečių struktūros, kariuomenės ir policija, bet ir nacių okupacijos pradžioje susikūrusi lietuviška savivalda, kuri buvo pajungta žydų diskriminavimui“, – pasakojo istorikas.

Nors manoma, kad Prienų krašte, o ypač jo apylinkėse įsikūrusiame Balbieriškio miestelyje, gyveno gana gausios žydų bendruomenės, Prienų miestas A. Bubnio knygoje atskirai nepaminėtas. Anot autoriaus, taip yra dėl to, kad iš pradžių nepavyko surasti pakankamai medžiagos. „Kaip žinome, pagal istorinius šaltinius, Prienuose žydai masiškiau apsigyveno XVII amžiuje, o didžiausias teritorinis klestėjimas buvo XIX a. viduryje, kai Prienų mieste gyveno daugiau nei 50 proc. gyventojų, t.y. – apie 1500 žmonių buvo žydai. Vėliau skaičius po truputį ėmė mažėti, o pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, tuo laikotarpiu Prienų mieste gyveno per 900 žydų, Holokausto išvakarėse – apie 700. Pats žydų naikinimo procesas įgavo pagreitį 1941 m. rugpjūtį, kai Prienų žydai buvo suvaryti į kareivines, tačiau nužudytųjų skaičius buvo didesnis nei tuo metu čia gyvenusių žydų tautybės žmonių. Taip įvyko todėl, kad į Prienų getą buvo atvaryta dalis žydų iš aplinkinių miestelių“, – pasakojo knygos „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.“ autorius A. Bubnys.

„Jeigu užmiršiu aš…“
Simboliškai „Atminties kelio“ dalyviai Prienų krašto muziejuje turėjo progą artimiau susipažinti ir su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Jeigu užmiršiu aš…“ Parodoje pristatomas Burimonių miestelis, kuriame nuo seno gyveno įvairių tautybių žmonės: totoriai, lietuviai, žydai, lenkai, rusai. Čia žydų bendruomenė buvo viena pirmųjų visoje Lietuvoje.
Kadaise nedideliam Butrimonių miestelyje žydams priklausė net 7 įmonės. Kai kurie iš jų vertėsi ir daržininkyste, bet dauguma plėtojo įvairius verslus ir amatus. Parodoje pristatoma Butrimonių žydų bendruomenė, jos inteligentija, organizacijos ir visas čia viręs gyvenimas iki baisiųjų 1941 m. įvykių. „Batsiuviai ir knygrišiai, kepurininkai, mėsininkai, kepėjai, sinagogos patarnautojai, mokytojai, namų šeimininkės, tie, kurie siekė mokslo ir visiškai beraščiai – visi jie buvo nužudyti vietinių pakalikų, kartais vaikystės draugų ar kaimynų“, – taip rašoma viename iš parodos stendų. Kaip sakė Prienų krašto muziejaus darbuotoja, kalbėti apie šią parodą labai sunku, bet peržiūrėti nuotraukas ir paskaityti jų aprašymus – verta.
Rimantė Jančauskaitė