Svečiuose pas broliukus latvius

Kol dar vasara, kol galima lepintis saule ir šiluma, „Versmenės“ klubo nariai išsiruošė pas kaimynus į Latviją. Pas juos griežti reikalavimai dėl viruso, nes reikia ne tik ES skaitmeninio Covid pažymėjimo, bet prieš kertant sieną užpildyti įvažiavimo į Latviją anketą. Gal todėl ir naujų užsikrėtimų gerokai mažiau.


Pravažiuojame sėkmingai sieną ir sukame į Kuldygą – buvusį Hanzos pirklių sąjungos miestą. Kadaise Kuldygoje XIII a. stovėjo pilis, tačiau dabar jos vietoje įrengtas miesto parkas, kurį puošia skulptūros. Per miestą teka Venta, abu krantus jungia senasis arkinis tiltas, kuris yra ilgiausias plytinis tiltas Europoje. Nuo tilto grožėjomės plačiausiu Europoje kriokliu, kurio plotis 249 metrai, nors jis tik apie dviejų metrų aukščio.
Toliau keliaujame į Ventspilį ir apsigyvename iš anksto Laimutės užsakytuose kambariuose. Nors internete rašė, kad iki jūros tik 250 m, bet labai gražiais vingiuotais takeliais reikėdavo praeiti net keletą kopų, apaugusių pušelėmis.
Pasimaudę šiltose bangose, pasišildę saulutėje vykstame į Kolkos ragą. Tai šiauriausia Kuržemės vieta, kur, anot latvių, susitinka dvi jūros. Diena ypač šilta, vėjai nurimę, todėl negalime pasigrožėti, kaip susitinka Baltijos jūros ir Rygos įlankos bangos. Pamojavę jūrai, pasigrožėjome apylinkėmis iš šalia esančio apžvalgos bokšto. Vaizdas išties užburiantis. Sukame į Lyvių muziejų, kurio direktorė senųjų Livonijos gyventojų palikuonė. Šiuo metu pakrantėje gyvena apie 20 gyventojų, galinčių susikalbėti senąja Livonijos kalba. Anksčiau šiame miestelyje gyveno apie 1800 žmonių, tačiau sovietmečiu uždraudus privačią žvejybą, lyvių kalbą mokančių beliko tik 650. Visur labai tvarkinga, švaru, kioskeliuose nepaprastai gardi rūkyta žuvis.
Toliau mūsų laukia Vaide ragų muziejus. Jo šeimininkas Ivans svetingai atveria duris, kur sukabinta apie 600 ragų, dauguma jų rasti dar jo tėvo. Visi ragai rasti numesti, nušautų žvėrių ragų nėra. Po didžiulio 1992 m. gaisro išdegusioje vietovėje Ivans rado tiek ragų, kad nepajėgė panešti.
Užsukame į netoliese esantį Ovišų švyturį, kuris yra pirmasis ir seniausias Latvijoje. 38 metrų aukščio švyturys iškilo 1905 m.
Irbenėje ieškome Radioastronomijos centro. Dar ir šiandien virš pušų išsikišusi įspūdingo dydžio radioteleskopo lėkštė, kuria šaltojo karo laikais Tarybų sąjungos kariškiai klausėsi NATO šalių radijo bei telefonų pokalbių. Čia buvo itin slaptas karinis objektas. Pasitraukdami kariškiai sugadino, sudaužė aparatūrą, tačiau nesusprogdino milžiniškų antenų lėkščių. Latvijoje atkūrus nepriklausomybę šis objektas buvo atstatytas ir dabar tarnauja mokslui.
Kaip nepasigrožėti pačiu Ventspiliu, tuo labiau, kad pasisekė gauti lietuvį gidą Viktorą. Jis aprodo miesto centrą, gražiausiais gėlynais išpuoštas aikštes ir parkus. Pradedame nuo turgaus aikštės, kur jau nuo XVII amžiaus veikė turgus. Aplink aikštę nemažai senųjų pastatų: vieni iš jų jau restauruoti, kiti dar laukia savo eilės. Ventspiliui tiesiog pasisekė, nes visi karai jį aplenkė, nebuvo subombarduotas ar sudegęs. 1850 m suformuota Rotušės aikštė, šiuo metu Rotušės pastate yra rašytojų ir vertėjų namai, kuriuose gali apsigyventi rašytojai iš bet kokios pasaulio šalies. Šalia fontano „Fregata Banginis“ nauja koncertų salė. Pandemijos metu koncertai vykdavo viduje, durys atvertos, o klausytojai sėdėdavo parke ant žolės. 1644 m Fregata Banginis iš tiesų buvo toks laivas, kuris saugodavo prekybinius laivus nuo jūrose plėšikaujančių piratų. Ventspilyje parkuose ir skveruose puikuojasi 26 karvės. Tai menininkų sukurti miesto simboliai, kai kurie net iš gyvų augalų, o už jas gautos lėšos skirtos jaunų žmonių lavinimui. Gidas Viktoras dar parodė jūreivystės mokyklą, kurioje galėjo mokytis tik turtingų tėvų sūnūs, ir gimnaziją, skirtą kilmingoms merginoms.
Grįždami į Lietuvą, šalia Kuldygos sustojame Riežuvėje. Tai labai įdomi vietovė, smėlio urvai driekiasi apie 2 km, bet ekskursijoms tik su gidu leidžiama ne visur vaikščioti. Gana siauruose urvuose tamsu, tik su žiebtuvėliais, dažnai reikėdavo pralįsti pasilenkus. Tai buvo trijų kartų vienos šeimos verslas. Jie smėlį kasdavo rankomis ir kibirais nešdavo prie upės, plukdydavo į Rygą, iš jo buvo gaminamas stiklas. Per metus iškasdavo apie 30 tonų. Šiuo metu vėl buvo atkurta nuosavybė ir savininkas džiaugiasi, kad sovietmečiu smėlis nebuvo kasamas mechanizuotai. Tokiu atveju šioje kalvoje būtų didžiulis karjeras. Šiuo metu šios olos naudojamos tik ekskursijoms.
Kad ir smagu maudytis itin šiltoje jūroje, keliauti, svečiuotis, bet namuose visada geriausiai. Atsisveikiname su broliukais latviais ir vykstame į Lietuvą.
Danutė Marčiulionienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *