Pro memoria: Žygintas Pečiulis

Rugpjūčio 23-iąją, eidamas 66 metus, mirė žurnalistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, buvęs Žurnalistikos instituto direktorius ir LRT Tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis.
Viename iš interviu, spausdintų „Universiteto žurnaliste“, studentų paklaustas apie profesijos pasirinkimą, profesorius atsakęs, kad nuo vaikystės net neturėjęs abejonių, žinojo, kad bus žurnalistas:
– Septintoje klasėje parašiau pirmą tekstą į laikraštį, o vienuoliktoje jau rimtai dirbau, todėl, kai įstojau į žurnalistikos specialybę, su savimi atsinešiau krūvą išspausdintų tekstų.
Dauguma tų tekstų buvo spausdinti mūsų laikraštyje. Prisimenu juos, nes dažnai, pasikeičiant su tuomečiu redaktoriaus pavaduotoju, šviesios atminties Vincu Staniuliu, tekdavo į „Naujo gyvenimo“ puslapius palydėti jaunųjų korespondentų rašinius.
Žyginto tekstai labai konkretūs, sakyčiau, ne moksleiviškai dalykiški. Todėl ir po dešimtos klasės vietoj vasaros atostogų pasiprašęs padirbėti redakcijoje, jis labai greitai surado savo temas laikraštyje. Užteko ir atkaklumo, ir drąsos kalbinti, aiškintis, gilintis. Tad tikrai po metų į studijas su rekomendacija jį išlydėjome, kaip jau tvirtai apsisprendusį, turintį savo tikslą jauną žmogų.
Vėliau keliai suvesdavo universitete, žurnalistų bendruomenės renginiuose, labas dienas atveždavo sugrįžtantys mūsiškiai bei praktikos vieta „Gyvenimą“ pasirinkę būsimi žurnalistai, kilę iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų.
Ačiū gerb. Žygintai, kad nepamiršai į žurnalistiką vedusių takų. Telydi Tave Amžinybės šviesa, o artimuosius – dvasios ramybė.

Ramutė Šimukauskaitė


Kraštietis iš didžiosios raidės

Buvo Žmogus ir Žmogaus nebėr… Taip su širdgėla širdyje norisi perfrazuoti Justino Marcinkevičiaus poemos apie Dzūkijos kaimo sunaikinimą eilutę. O netekome Žyginto Pečiulio – Žmogaus didžiąja raide, atidavusio visą savo gyvenimą žurnalistikai, moksliniams tyrimams, jaunosios žurnalistų kartos ugdymui.
Visą savo beveik 66-erių metų gyvenimą mano žemietis Žygintas tarsi žingsniavo šalia. Jis gimė beveik už 7 km nuo mano gimtojo Balbieriškio į Vakarus nutolusiame Pramezio (mes vadindavome Premeziu) kaime, kuris, kaip „Sūduvos gide“ rašė garsus istorikas ir politikas Benjaminas Mašalaitis (https://suduvosgidas.lt/buvo-miestas-ir-miesto-nera/), XVII a. pradžioje buvo gavęs net miesto teises. Apie Stanaičių šeimai priklausiusį Pramezio dvarą Punsko krašto leidinyje „Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių žemė“) rašo ir tyrinėtojas Alfonsas Vitkauskas. Jis primena, kad, ko gero, Žyginto mama Pečiulienė buvo pradinių klasių mokytoja.
Kaime tebuvo septynmetė ar aštuonmetė mokykla, o po jos ūkininkų Pečiulių vaikai pradėjo mokytis Balbieriškio vidurinėje. Kiek prisimenu, ypač stropi buvo vyresnioji Žyginto sesuo, kuri, atrodo, vidurinį mokslą baigė aukso medaliu. Nuo jos ne ką atsiliko ir brolis. Mes, vaikai, pamenu, paprastai kiek pašiepdavome tokius pirmūnus… Žygintas vidurinę baigė šešeriais metais vėliau, 1974-aisiais.
Paskui mūsų keliai vos nesusikirto rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ redakcijoje. Jos vadovai visada pastebėdavo gabius, į kūrybą linkstančius jaunus žmones.
Vėliau – žurnalistikos studijos Vilniaus universitete. Čia aš jį prisimenu kaip pirmakursį, kuriuos mes paprastai įšventindavome į „fuksus“… Tad mūsų bendras mokslas universitete sutapo vos vienerius metus. Žygintas jį baigė 1979-aisiais, bet jo analitinį kūrybinį protą pastebėjo tuometinė TVR (vėliau LRT), nes dar tebestudijuodamas jis nuo 1978 m. net 10 metų vedė TV laidas sporto, mokslo temomis ir moksleiviams. Dar daugiau: dirbdamas jis nemetė studijų. Štai Baltarusijoje ketverius metus studijavo dailę ir teatro meną, o Leningrade apgynė disertaciją „Lietuvos televizijos teatras, 1957 – 1982 m.“. Nuo 1988 m. dėsto Žurnalistikos institute televizijos teoriją ir praktiką, paskui stažuojasi Prancūzijos televizijoje FR2 bei Šveicarijoje, o nuo 1993 m. dirba dar ir savaitraštyje „Kalba Vilnius“.
Mūsų keliai susikirsdavo nors ir probėgšmiais, tačiau labai dažnai. Jam vadovaujant Žurnalistikos institutui keletą kartų ėmiau interviu apie žiniasklaidos paskirtį ir tikrovę TV3 ir internetinei televizijai „Penki TV“. Jo mokslinių darbų, apžvalgų, straipsnių sunku besuskaičiuoti. Jo praktinis vadovas „Efektyvi komunikacija“ 2005-aisiais pripažintas geriausiu metų mokslo populiarinimo kūriniu. Studiją verta pavartyti ir šiandien, kai valdžios komunikacijos reikalai nėra reikiamai sutvarkyti…
Žygintą prisiminsiu kaip tvirtą savo nuomonės gynėją, net jeigu ta nuomonė nepatiko valdantiesiems, kaip uolų, principingą, atidų savo kasdienybei ir patikimą šeimos ramstį Žmogų. Iš didžiosios raidės.
Česlovas Iškauskas

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *