Išsilaikyti ūkininkystės sektoriuje – nelengva užduotis?

„Lietuvos ūkininkai gauna pačias mažiausias išmokas Europos Sąjungoje“, – sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis, pradėjus pokalbį apie Lietuvos žemdirbiams didžiausią rūpestį keliančias problemas:

.

– Iš tikrųjų tų problemų yra tiek daug, kad reikėtų tris dienas kalbėti. Visų pirma, mažos kainos, ūkininkai gauna nuo dešimt iki dvidešimt keturių centų už litrą pieno, o tai – mažiau nei už litrą vandens, kainuojančio 1,87 euro. Palyginimui, ūkininkas už litrą pieno net negali nusipirkti vienos cigaretės.
Kitas dalykas – Lietuvos ūkininkai gauna pačias mažiausias išmokas Europos Sąjungoje. Būtent dėl to iš seniau buvusių 257 tūkst. pieno gamintojų dabar liko nepilnai 16 tūkst. O iš beveik milijono laikytų karvių liko tik apie 210 tūkst. Šios priežastys ir lemia, kad kasmet mažėja ūkininkų, nes tiesiog neapsimoka jiems laikyti karves, todėl jas parduoda. Lietuvoje vasaros metu per mėnesį pieno gaminame iki 130 tūkst. tonų. Dar 45 tūkst. tonų pieno atsivežame iš Latvijos, Estijos, o baltyminį koncentratą vežamės dar iš Vokietijos. Ar tai normalu? Manau, kad tikrai ne.
Problema yra ir daug gamtosauginių reikalavimų – veterinarijos, higienos ir kt., jų tiek, kad ūkininkas supranta, jog ūkininkauti neapsimoka, ir traukiasi.
Šiandien Lietuvoje neliko linų, mažėja auginamų kiaulių skaičius, todėl Lietuvos žemės ūkis beveik yra sunaikintas neatstatomai, nors valstybė ir investavo 24 mlrd. Svarbu ir tai, kad Lietuvoje tuštėja kaimai, tad ir ūkiuose nėra kam dirbti. Didelė problema, bet į ūkius jau reikia vežtis žmones iš užsienio, nes geriausi lietuvių darbininkai yra išvykę į kitas šalis.
– Akivaizdu, kad susidarius tokiai situacijai, valstybei turėtų būti svarbu, jog gyvulininkystės sektoriuje dirbtų išmanantys, imlūs naujovėms specialistai…

– Valstybės svarbiausias tikslas yra, kad piliečiai galėtų išsimaitinti. Didesnio ginklo, kaip maistas, nėra. Švarką, kelnes gali nešioti daug metų, bet maisto žmogaus skrandžiui reikia mažiausiai du kartus per dieną. Jeigu žmogus nepavalgęs, jis bet ką padarys, ir tai, kad mūsų šalis neapsirūpina savo maisto produktais, rodo kryptį į labai blogą kelią. Pavyzdžiui, pieno ūkiui sukurti reikia didelių investicijų, nes vien tam, kad pastatytum ūkinį pastatą su visais kitais dalykais – mėšlo šalinimu, melžimu, reikia investuoti iki 20 tūkst. eurų. Šiandien dažnas jaunas žmogus nesutinka užsiimti ūkio darbais, nes prie jų esi pririštas nuo ryto iki vakaro, reikia pamelžti, pašerti, prižiūrėti, o, kaip ir minėjau, kaime darbo jėgos labai trūksta, nes mūsų jaunimas dirba kitų šalių ūkiuose.
– Šalyje kyla nemažai ginčų dėl agrarinio sektoriaus vystymo, kaip manote, kodėl nesikeičia ši tendencija?
– Ši tendencija nesikeičia dėl finansavimo. Mūsų valdžia to nesupranta. Ateina nauji ministrai, premjerai, jie turi savų kriterijų. Savo laiku, kai prioritetas Lietuvoje buvo Ignalinos atominė elektrinė, kurią reikėjo uždaryti, pinigus pirmiausia sumažino ūkininkams. Kai valdžioje dar buvo Dalia Grybauskaitė, sumažino kaimo plėtros pinigus, o dabartinė valdžia irgi vis dar mažina, nes pagal dabartinius prioritetus žemės ūkis lieka ketvirtoje pozicijoje. Taigi tiek pinigų žemės ūkiui paskiria, kiek atlieka nuo „Via Baltica“ ir kitų prioritetinių sričių. Mes, ūkininkai, negaunam to, ką, pavyzdžiui, gauna olandas ar danas, po 400–500 eurų hektarui, o Lietuvoje vidurkis 130–140 eurų. Be to, ne visi ūkininkai turi savo žemės.
– Ko labiausiai trūksta Lietuvos ūkininkams?
– Pirmiausia liūdna dėl to, kad ūkininkai yra nevieningi. Šiandien dažnas galvoja tik apie save ir kovoja dėl kiekvienos žemės pėdos. Konkurencija žemės rinkoje – didžiulė. Lietuvoje yra 16 tūkst. ūkininkų, kurie galėtų stoti į asociacijas, mokėti nario mokestį, kad turėtų, kas jiems atstovautų, deja, dabar jiems tai nerūpi. Be to, dauguma ūkininkų yra per 60 metų ir jie nemąsto apie ateitį. Pagrindinis dalykas yra, jog ūkininkaujant nėra taip paprasta tvarkytis, kaip pramonėje ar versle. Dar ir dėl to ūkininkams reikia burtis į asociacijas.
Ūkininkai taip pat yra priklausomi nuo gamtos. Pasėjai ir lauki, metus laiko nežinai, ką tu nupjausi, ką tu gausi, kokią kainą tau pasiūlys prekybininkas, nežinai ir ką sugalvos valdžia, keisdama mokesčius. Taigi kiek daug reikia suderinti, kad ūkininkas galėtų pragyventi, kurti savo verslą kaime. Todėl ir manau, kad didžiausios ūkininkų bėdos, tai – vienybės, supratingumo ir supratimo, kas yra verslas, stoka. O ūkininkavimas, tai visų pirma – verslas, ne tik pragyvenimo šaltinis.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias žemės ir gyvulininkystės ūkyje?
– Aš visą amžių, nuo 23 metų, dirbu žemės ūkyje. Buvau Šilalės pieninės direktorius, taip pat dirbau Šilutės pieninės ir Klaipėdos pieno kombinato generaliniu direktoriumi. Vėliau, po privatizacijos, savo už darbą įgytas akcijas pardaviau ir grįžau į gimtąjį kraštą, nes tėvai jau nebebuvo jauni, reikėjo perimti ūkį. Žinoma, aš turiu ryšį su Šilute, bet man gimtasis Prienų kraštas įdomesnis. Čia aš turiu savus miškus, pakrantes, aš gyvenu čia laisvas, man niekas netrukdo. Mama pradėjo ūkį, jis buvo nedidelis, 50 karvių ūkis, o dabar mes turime apie 700 gyvulių. Mano dukra planuoja įrengti restoraną, nes gaminame savo maisto produktus: turime šiltnamį, mėsines, pienines, spaudžiame sūrius ir visa kita. Ateityje nežinau, kas bus po manęs, galbūt vaikai parduos ūkį, bet šiuo metu aš planuoju, darau viską.
Galvoju ir darau, kad būtų geriau. Kasmet investuoju, pas mane fermos pastatytos, taip pat „SAPARD“ paramos lėšos ir investicijos buvo. Ūkyje ir jaunimo dirba, ir aš pats prisidedu. Vystome pienininkystę, grūdininkystę, dabar ruošiamės kaimo turizmui. Taip pat džioviname granules. Investavau pusę milijono, pirkau techniką, srutovežius, ateityje reikia biojėgainės, elektrinės, vėliau – mėsos cecho galbūt. Taigi, investuojam ir rizikuojam kasmet.
Vien tik veiklos savo ūkyje man neužtenka, todėl vadovauju Lietuvos pieno gamintojų asociacijai, Žemės ūkio tarybai. Dažnai organizuojame mitingus, kovojame už ūkininkus ir jų problemoms spręsti reikalingus sprendimus. Tegul ir ne visada esame girdimi, bet pasiduoti nelinkę.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Deimantė Stanevičiūtė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *