„Palieka pėdsakus širdy…“

Nejučiomis prabėga metai
Ir viskas lieka praeityj
Bet tas gyvenimas, kaip viesulo verpetai
Palieka pėdsakus širdyj…

Paskutinį liepos šeštadienį 16 buvusių Prienų „Žiburio“ gimnazijos 40 laidos garbaus amžiaus abiturientų vėl susitiko pabendrauti, pasidžiaugti…
Rinkomės Balbieriškyje. Naujoje bažnytėlėje išklausėm šv. Mišių, pasimeldėm už Anapilin išėjusius mokytojus ir jau palikusius šį pasaulį bendraklasius, taip pat ir už visus dar esančius. Su įdomumu klausėmės parapijos klebono Remigijaus Veprausko pasakojimo apie bažnyčios istoriją – 2012-ųjų gaisrą ir naujos gražios, modernios atstatymą.
Balbieriškio kapinaitėse ilsisi ir mūsų auklėtoja Danutė Dvilinskaitė-Laukienė. Aplankėme jos kapą, uždegėm žvakelę, pamerkėm gėlių, pasimeldėm. Bendraudami prisiminėm visus savo mokytojus, kurie mus mokė, diegė būsimo gyvenimo pagrindus. Klasiokė poetė Valerija Ona Juozaitytė-Grybauskienė padeklamavo savo kūrybos eilėraštį: „Auklėtojai“.
…Kas, sulaukus brandaus amžiaus, taip brangu? Aišku, jaunystė: svajonės, draugai, klasiokai, meilė – kurios nesupranti, bet nepamiršti ir brangini širdies kamputyje. Todėl visi džiaugėmės vėl susitikę. Kaip visada, dalinomės gyvenimo įspūdžiais, gyrėmės savo šeimomis – anūkais ir proanūkiais. O juk ne tik Prienuose gyvename, bet esame pabirę ir Vilniuje, Panevėžyj, Kaune, Jonučiuose… Ir visi jau paliesti įvairių ligų, negandų, bet tas begalinis noras susitikti, pabendrauti, prisiminti mus vis sušaukia draugėn.
Dainavom išsirinktą klasės himną, būtent tą dainą, kurią dainavom išleistuvių vakarą eidami saulės pasitikti „Sode dar gruodas…“. Ir, žinoma, kalbėjomės apie ateitį. Kiek su nerimu, kaip ir bendraklasės Onutės posme:
„Iš lėto savo taką vis minu
Kuo toliau – sunkiau juo eiti…“
Bet nerimas tik laikinas, nes mes susitarėm kitąmet vėl susirinkti ir prisiminti jaunystę. Ir ne tik…
Nijolė Kažemekaitė-Valatkienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *