„Esame giminės!“

Kai rugpjūčio viduryje prieš pat Žolinę Onutė Černiauskaitė į savo šviesaus atminimo tėvelių Onos ir Juozo Černiauskų sodybą, kurioje dabar šeimininkauja brolis Viktoras, sukvietė tolimus artimus gimines, ir jų tiek daug suvažiavo – buvo labai netikėta, bet, kita vertus, ir labai gera. Gera dėl to, kad šiame globalizacijos ir skubėjimo laike sutiko tiek daug žmonių, tolimų ir artimų giminaičių, neužmiršusių savo šaknų.

„Esame giminės!“

Ona ir Juozas Černiauskai, kurių sodyboje ir buvo susirinkę giminės atžalos.

Kiemo vartai atdari. Šalimai labai sena liepa, kiek toliau daugybė ąžuolų, pušų ir Onutės sodinta švelniaspyglė, po kuria kuriasi muzikantas, sutikdamas visus skambia daina. Labai daug gėlių puošia kiemą, trobesius ir namą, statytą apie 1935–1936 metus, su išlikusiomis gonkomis, vi-duje išsaugotu autentiškumu. „Stengiamės išlaikyti tėvelių dvasią“, – žvelgdama į juos juodai baltoje fotografijoje sako Onutė, palinkėdama, kad tai daug gražiau nei koks prabangus paveikslas čia kabotų. Išsaugotos plačios grindys, vadinamos padlagomis, virtuvėje – senovinis pečius su duonkepe ir grindys aplink jį iš rankų darbo plytų, skaičiuojančios šešiasdešimt metų. Pasijunti lyg išpuoselėtoje

Dieduko Simono Jurkevičiaus, iš mamos Onos Jurkevičiūtės-Černiauskienės pusės„linijos“ giminaičių atsiminimai nuo laukinių braškių šlaite, Joninių laužo, tetos įpilto karvės pieno skonio…

Rumšiškių muziejaus sodyboje, tik kartu junti, kad čia viskas be galo gyva, traukia užsukti bet kuriuo metų laiku ir tolimus, artimus giminaičius, draugus. Sodybą, tarsi užuovėją sielai ir kūnui, kaip kiek vėliau ne vienas svečias pasakys, globoja ir Prienų šilas, ir Nemunas, ir be galo savo protėvių dvasią saugantys šeimininkai. Galbūt todėl visiems čia taip jauku ir gera.
Priešais svečių stalą atsiveria nuostabus vaizdas į tvenkinį su daugybės lelijų rūšių žiedais ir plaustu. Sako, kad ten kažkur kalne trykšta ir šaltinis. Naravai įsikūrę Nemuno kilpų regioninio parko kairiajame krante, turintys savo istoriją, perpintą įvairiais atradimais. Naravuose rasta priešistorinių laikų gauruotojo raganosio kaukolė. Tai – vienintelis Lietuvos teritorijoje

Susirinkusieji liko labai dėkingi renginio iniciatorei ir organizatorei Onutei.

aptiktas toks vertingas zoologijos radinys. Šiuo metu Naravuose skaičiuojama trisdešimt sodybų, išlikusių nuo pirmos reformos. Tai civilizacijos nepaliestas kaimas, kuriame be galo gera nors trumpai būti. Antai ateina Šalčius Alvydas ir sako, kad jis iš vidurio kaimo. Virginija Jurgelionienė prisimena močiutę Katariną Jurkevičiūtę iš Naravų ir pasakoja, jog čia, kur esame, tai Lygės, ten toliau Graužai, o viršuj – Cigonka – taip buvo vadinamos Naravų kaimo vietovės. „Kai nuvažiuoju į Naravus, tai pasijuntu tarsi nuėjęs į bažnyčią“, – su ašara akyse Virginija primena savo vyro pasakytus žodžius… Labai gražiai giminystės ryšius veda Rasa Juškevičienė: „Mano mamos Marijonos Maslauskaitės-

Nešini vaišėmis, atskuba Alfonso Černiausko sūnūs su šeimomis.

Stanevičienės mama ir Onutės mama – pusseserės. O su Virginija taip pat labai įdomi giminystė. Virginijos Jurgelionienės tėtis ir mano močiutė – brolis ir sesuo iš viršaus, Virgos mama ir mano tėtis – brolis ir sesuo, ir Černiauskienė – tikri pusbroliai. Tikrai labai nelengva ir susigaudyti, ir lai nesupyksta, jei kurių ne taip būsiu giminystės ryšius supratusi. Svarbiausia, kad juos žino visi čia susirinkę, ilgai spausdami vieni kitiems rankas…
– Čia važiuodavom grybaut dar vaikystėje. Atsimeni, kokios skanios laukinės braškės, taip taip – ne žemuogės, bet braškės augdavo šlaite – niekad skonio nepamiršiu. O vokietukų kiek daug aplink augdavo. Teta, kai užsukdavom čia, visada įpildavo pieno.

Istorikas Juozas Banionis įsitikinęs, kad šaknis išlaikyti būtina, nors ir sunku išlaikyti tą priedermę. Jo draugijoje visiems įdomu…

Gonkos tos pačios. Ir gėlių daug visada augo aplink. Ir dabar kokios jos gražios. Labai darbštūs senoviniai žmonės. Mūsų teta Janina mėnesienoj obuolius rinkdavo. Čia mūsų tikrai daug susirinko. Visų čia šaknys, – šie ir kiti susitikusių giminaičių atsiminimai vyte vijo vienas kitą. Liejosi jie tarsi per sodybą tekančio upeliuko, o kažkur toliau paslaptingojo, didesnio upelio – Vilkupio – vanduo…
Kol rinkosi giminės, nešini vaišėmis prie bendro stalo, skambant lietuviškai muzikai po švelniaspygle pušimi, buvo miela pakalbinti atvykstančius ir jau besišnekučiuojančius. Kol Onutė su Sigitu kabino aprašą apie Prienų bravorą, arčiausiai esantys puolė žiūrėti šimtą metų skaičiuojančios senovinės bačkutės su „čėrkute“. Visi puolė taisyti ir galbūt nuo laiko, ne nuo pajudinimo krintantį metalinį lanką. Svarbios visiems buvo ir senovinės fotografijos, kuriose Onos ir Juozo Černiauskų giminės, ypač iš

Alfonsas Černiauskas su a.a. sesers Birutės Marijos vyru Alfredu, labai įdomiai prieš 60 metų suradusiu kelią pas mylimąją į Naravus.

dieduko Simono Jurkevičiaus pusės, kurio artimųjų čia dar daug ir renkasi, saugančių šių namų ir vieni kitų atminimą. O gerbiamo Simono šimtosios mirties metinės buvo minėtos 2019 metais. Nuotraukos nagrinėjamos, surandama viena ir spalvota. Tarp besidominčiųjų praeitimi –ir istorikas, enciklopedistas, matematikas, humanitarinių mokslų daktaras Juozas Banionis. Jis yra šio tolimų artimų giminių susitikimo iniciatorės ir organizatorės Onutės močiutės Magdalenos sesers Marijos Vasiliauskaitės-Karpauskienės anūkas. „Ši vieta – nuostabi, paslaptinga karalystė, rojaus kampelis, – džiaugėsi gerbiamas Juozas atgimusiu giminystės ryšiu ir kad Onutė, šio susibūrimo siela, jį susirado. – Šaknis būtina prisiminti. Sunku išlaikyti tą priedermę“.
J. Banionis pasidalijo atsiminimais, ypač išgirstais iš dėdės Viktoro, kai a. a. jo mama pokariu ateidavo į Naravus, kai čia slapstėsi, nes būtų išvežta į Sibirą. Jam ypač įsiminęs Viktoro pasakojimas apie Juozo tėvus, kaip juodu apsivedę griova (toks „kelias“) atėjo prisistatyti. „Galiu sakyti, kad esu ir su Prienais susijęs, – sakė istorikas. – Mano tėviškė tarp Šilavoto ir Plutiškių – Puziškės. Kai gerbiamas Egidijus Banionis, Donato Banionio sūnus, institute bandė klausinėti apie giminystę, tai jam ir sakiau, kad netoli Šilavoto yra Banioniškių kaimas, ir mes esame giminės nuo Adomo ir Ievos (šypsosi)“.

Antanina Černiauskaitė-Bubnienė neišdavė, koks gi josios receptas visad išlikti tvirtai, gražiai, turėti tiek daug „parako“ džiaugtis gyvenimu.

…Ant žalio „parketo“ kviečiami visi susirinkusieji. Visus į vienį jungia Onos ir Juozo Černiauskų vaikai – Onutė, Antanina, Viktoras, Alfonsas. Jų broliai Klemensas Jonas, Antanas, sesuo Birutė Marija jau iškeliavę į Amžinybę. Už juos ir visus tolimų artimų giminių mirusiuosius, prašant Dievo palaimos bei užtarimo šių šeimų gyviesiems, dešimtą valandą visi meldėsi mišiose Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje. Šv.Mišias aukojo klebonas Vaidotas Labašauskas, priminęs, kad gimties ir mirties nepasirinksi, Dievas nukreipia, kur nueiti, o mes savo gyvenimuose pasirinkimus padarome patys…
Onutei garsiai sušukus „Esame giminės“, visi sustoję dideliu ratu, už rankų susikibę, daug kartų kartojo „Esame giminės“, paskui simboliškai visi drauge sudainavo dainą „Giminės“. Dar trumpam stabtelėjo visi bendrai atminimo nuotraukai prie visiems brangaus namo, kur šiltame rugpjūčio vėjyje ramiai plevėsuoja Lietuvos trispalvė vėliava…
Ši žemė šventa ir Onutės sesei Antaninai, broliui Alfonsui, Viktorui. Stebiu įdomų rankų paspaudimą, tokį tvirtą, ilgą – susitikus Alfonsui ir šešiasdešimt metų šių namų žentui, a.a Birutės Marijos vyrui Alfredui, atvykusiam su sūnumi Sigitu iš Vilniaus. Užklausus gerbiamo Alfonso, koks gi tas receptas, kad sulaukus devyniasdešimties, būti drauge ir šypsotis, jis jo ir neslėpė. Sako, kad „Turėjom ant visokių žolių užpilto gryno rugio“. Ir dirbom sunkiai – kėlėm visi, kiek nepakėlėm. Vaikai padėjo,kiek kuris pajėgė. Tai – sūnūs Valentinas, Jonas, Alfonsas ir Vidas. Pasidalindavom visi darbais. Bet ir užgyvenom“.
Taigi, kaip vėliau pasakos Onutė, iš šių namų kilę ir gydytojų, ir farmacininkų, ir pedagogų, ir lakūnų. „Kai skrendu virš Naravų, nematau, bet jaučiu juos“, – sakė vienas jų. Labai gražu, kad Juozukas ir Margarita Karpauskai užaugino septynias dukras ir sūnų Juozuką, kuriam suteiktas ketvirtos kartos Juozo vardas. Kukliai, bet apie savo pirmą kelionę papasakoja ir Černiauskų žentas Alfredas: „Gavau iš vakaro telegramą, kad galiu atvažiuoti. Jokių telefonų gi nebuvo. Lėktuvu atskridau į Birštoną, nusileidom ten, kur dabar ežerėliai, buvusiame aerodrome. O kur tie Naravai, galvoju, į kurią pusę. Einu bažnyčios link. Prie perkėlos man sako, kad ne ten pasukau. O paskui su valtele per Nemuną persikėliau, ir taip atradau Naravus, šiuos namus ir patapau žentu“.
Onutei tarus žodį, prie bendro vaišių stalo dar ilgai netilo kalbos, skambėjo tolimų artimų giminių bendros dainos. „Susipažinau su daug įdomių garbingų žmonių. Man sekasi kažkodėl, kad tenka groti pas gerus žmones, tad net nuovargio nesijaučia“, – apie išpuoselėtoje sodyboje vykusį giminių susitikimą savo įspūdžiais pasidalijęs sakė muzikantas Antanas Monkeliūnas iš Alytaus.
Buvo jauku bei gera ir man. Ir tegu saugo šimtamečiai Prienų šilo medžiai, Nemunas ir Dangus šiuos gerus sutiktus nespėtus pažinti įdomius žmones, tegu šių namų šiluma juos jungia ir vis dažniau ir dažniau jie visi lai susitinka bendrai Giminių dainai, saugodami savo šaknis, tradicijas ir atmintį.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *