Be tėvynės laisvės – laimė neįmanoma

Laisvė įpareigojo

„Juozas Lukša buvo neeilinis kovotojas ir neeilinis vadas. Nuo pirmosios į kovojančių partizanų eiles įsijungimo dienos jis atliko daugelį rizikingiausių žygių ir tai besąlyginės kovos dvasiai liko ištikimas iki paskutinės gyvenimo minutės.
Skirmantas, Mykolaitis, Skrajūnas, Juodis, Kęstutis, Vytis, Miškinis – šie skirtingi vardai, kurių kiekvienas atskirai paminėtas kėlė siaubą priešui, o kovojančiai Lietuvai – pasididžiavimą, priklausė narsiajam partizanų vadui Juozui Lukšai“, – tokie Gintaro Mikalausko žodžiai rugpjūčio 14 d., minint 100-ąsias legendinio partizano gimimo metines, nuskambėjo gimtajame J. Lukšos Juodbūdyje.

Juozas Lukša – išskirtinė asmenybė
Nuo istoriko iki moksleivio – visi žino, kad Juozas Lukša-Daumantas – tai neeilinė

J. Lukšos žmonos Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės (Paroneto) valia, Prienų miesto garbės piliečio J. Lukšos-Daumanto regalijos perduotos Prienų krašto muziejui. Nuotraukoje: Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė ir Prienų r. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas.

asmenybė. Tai – rezistentas, kovotojas už Lietuvos laisvę, kuriam partizanų vadovybės įsakymu net du kartus pavyko prasiveržti per valstybės sieną, užmegzti ryšius su nepriklausomos Lietuvos atstovais užsienyje ir paskleisti žinią pasaulyje apie kovojančią Lietuvą. Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko teigimu, J. Lukša ypatingas ir tuo, jog jis buvo vienas pirmųjų rezistentų, demaskavusių į partizaninį judėjimą įsiskverbusius agentus. „Agentai smogikai, kaip žinia, taip pat buvo apsirengę partizanų uniformomis, slėpė savo fizionomijas po tais pačiais ženklais, tačiau dirbo priešui <…>. Dar būdamas labai jaunas J. Lukša demaskavo profesorių J.Markulį, kuris mėgino nuginkluoti partizanus ir išdavė daugiau nei 1000 žmonių sovietiniam saugumui, bet susidūręs su šiuo jaunuoliu, kuris už garsių patriotinių kalbų atpažino paprastą išdaviką, <…> galiausiai pats tapo šio jauno žmogaus demaskavimo „auka“, – prisimindamas narsaus kovotojo dvasią, pasakojo A. Anušauskas. Anot ministro, J. Lukša buvo žinomas ir kitu slapyvardžiu, kuris dar nebuvo paminėtas – Prancūzijoje jis vadintas Adomu Mickevičium. Ne šiaip sau… Tai buvo žmogus, kuriam labai patiko rašyti ir tai niekam nebuvo naujiena.
Kaip sveikinimo laiške rašė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, kitomis aplinkybėmis Juozas Lukša-Daumantas, tikėtina, būtų tapęs iškiliu architektu. Nors neabejotinai turėjo kūrėjo gyslelę, jam teko atidėti į šalį kūrybinį pašaukimą ir kovoti už valstybę, kurioje būtų galima laisvai gyventi ir kurti.

Nemirtinga Lukšų šeimos mirtis
Partizaniniame pasipriešinime dalyvavo visa gausi Lukšų šeima. Deja, 1947 m. birželį savo tėviškėje žuvo partizanas Jurgis Lukša-Piršlys, tų pačių metų rudenį Kazlų Rūdos miškuose vykusiose kautynėse, dengdamas atsitraukiančius bendražygius, žuvo Stasys

Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko teigimu, J. Lukša buvo vienas pirmųjų rezistentų, demaskavusių į partizaninį judėjimą įsiskverbusius agentus smogikus.

Lukša-Juodvarnis Tautvydas. Vienas po kito buvo suimti broliai: partizanas Antanas Lukša-Arūnas ir partizanų rėmėjas Vincas. Netrukus po šių tragedijų mirė ir tėvas Simanas, o motina Ona – partizanų ryšininkė ir globėja, išvaryta iš namų ir priversta slapstytis.
1951 m. rugsėjo 4 d. miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu, kovodamas ir patekęs į pasalą, kurią surengė MGB agentų smogikų grupė, pasinaudojusi užverbuotu buvusiu partizanų bendražygiu, žuvo ir Juozas Lukša-Daumantas. Anot A. Anušausko, okupantai ir Vilniuje, ir Maskvoje nepaprastai džiaugėsi sunaikinę vieną iškiliausių Lietuvos rezistencijos dalyvių, tačiau tuo viskas nesibaigė… Anais laikais buvęs fiziniu taikiniu, šiandien J. Lukša tapo dezinformacijos taikiniu. „Jo atminimas buvo ne tik niekinamas, o biografija iškraipoma, jis pats buvo šmeižiamas, apie jį buvo rašomi patys šlykščiausi, išgalvoti dalykai. Ir tai tęsiasi po šiai dienai, todėl mūsų gyva atmintis turi visą laiką būti budri. Iš tikrųjų ta kova su okupanto kuriama istorijos versija nesibaigia. J. Lukša savo laiku padarė viską, ką galėjo, o mūsų rankose rašyti šią istoriją taip, kaip jis ją matė“, – apie grėsmes ir pilietinę pareigą kalbėjo krašto apsaugos ministras.
Tačiau, kaip kadaise viename iš laiškų, kalbėdamas apie bendražygio mirtį, pats J. Lukša rašė, jis žuvo „nemirtinga mirtimi. Nuveikęs didžiulius darbus, J. Lukša Lietuvos istorijoje ir žmonių atmintyje gyvas ir šiandien. Dar būnant gyvam, 1950 m. J. Lukšai-Daumantui suteiktas Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas, jis buvo apdovanotas I-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi. Jau po mirties, 1997 m., kadaise taip partizano išsvajotoje laisvoje Lietuvoje, Prezidento dekretu, J. Lukšai suteiktas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinas, o rugpjūčio 14 dienos iškilmėse J. Lukšos gimtojoje sodyboje jam suteiktas ir Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Prienų miesto garbės piliečio vardas suteikiamas asmeniui už Prienų rajono garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, taip pat už svarų indėlį, kuriant Prienų rajono gyventojų kultūrinę, ekonominę, socialinę ir dvasinę gerovę. Šis vardas gyvam ar mirusiam Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės piliečiui yra suteikiamas tik vieną kartą. J. Lukšos žmonos Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės (Paroneto) valia, Prienų miesto garbės piliečio J. Lukšos-Daumanto regalijos perduotos Prienų krašto muziejui. Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, perduodamas garbės piliečio ženklelį ir medalį muziejaus direktorei Lolitai Batutienei, džiaugėsi, jog Prienų kraštas išaugino vieną svarbiausių laisvės kovų „metraštininkų“.

Ar pavyks rasti legendinio partizano palaikus?
Kaip sakė iškilmių vedėjas Gintaras Mikalauskas, didieji kovotojai miršta kovos lauke – tokia buvo Luk-šų šeima, tokiais buvo dešimtys tūkstančių Lietuvos partizanų. J.Lukša savo likimą gerai žinojo, bet liko ištikimas partizanų priesaikai, kritusiems ir gyviesiems kovų draugams. Ne veltui vaizdo sveikinimo kalboje Prezidentas Gitanas Nausėda visiems priminė, jog daugelis amžininkų šį narsų jaunuolį prisimena, kaip neprilygstamą idealistą, kuriam svarbiausias gyvenimo orientyras buvo tėvynės laisvė. „ <…> Net ir laiške savo mylimajai Nijolei Bražėnaitei Juozas rašė: „Mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės“. Kai jam teko rinktis tarp ką tik laisvuose vakaruose sukurtos šeimyninės laimės ir grįžimo į okupuotą Lietuvą, jaunuolis nesudvejojo. Net ir nujausdamas ateinant mirtį J.Lukša-Daumantas pasirinko ginkluotą pasipriešinimo kovą. Jam tai buvo kelias į Lietuvos laisvę. <…> Žavėkimės, didžiuokimės juo ir semkimės iš jo stiprybės bei įkvėpimo. Ir toliau ieškokime šio partizano bei kitų laisvės kovotojų palaikų, kuriuos niekino ir slėpė sovietų budeliai. Tai Lietuvos garbės reikalas <…>, – sveikinimo žodį iš ekrano tarė G. Nausėda.
Kur ilsisi legendinio partizano palaikai, nežinoma iki šiol. Renginio metu vykusioje diskusijoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorius Arūnas Bubnys teigė, jog vilties atrasti J. Lukšos palaidojimo vietą yra, tačiau tai padaryti nėra taip paprasta. „Mūsų darbuotojai ieškojo bet kokios informacijos apie J.Lukšos žuvimo aplinkybes, kur jis galėjo būti užkastas, bet kol kas nėra apčiuopiamų dokumentų, kuriais remiantis būtų galima kurti ir vystyti paieškas, archeologinius kasinėjimus. Kita vertus, prisiminkime, kaip buvo surasti Adolfo Ramanausko ir kitų žymių partizanų bei vadų palaikai Vilniaus našlaičių kapinėse. Tai tokios vilties tikrai yra ir jos mes neprarandame“, – sakė A. Bubnys. Jo teigimu, remiantis KGB dokumentais, anuomet buvo tokia instrukcija, jog žuvusių partizanų palaikai gabenami į artimiausią valsčiaus centrą, todėl šiuo metu yra keletas versijų, kur galėtų būti paslėpti J. Lukšos palaikai: jie galėjo būti nugabenti į artimiausią valsčiaus centrą – Veiverius arba Garliavą. Manoma, jog Kaune taip pat turi būti kas nors panašaus į Vilniuje esančias vadinamas našlaičių kapines, kuriose buvo slapta užkasami nužudytų partizanų palaikai. Todėl istorikai domisi ir šia versija, bet kol kas apčiuopiamų rezultatų nėra.
Anot A. Bubnio, Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos centre norima įsteigti ir specialų paieškos ir identifikacijos skyrių, kurio pagrindinė veikla – partizanų palaikų, o ateityje galbūt ir kitų aukų paieška. „Vilties neprarandame, nes A. Ramanausko palaikai taip pat buvo surasti, praėjus beveik 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, galbūt mums pavyks surasti ir J.Lukšos-Daumanto palaikus“, – vylėsi Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos centro direktorius.

J. Lukšos dvasia įkvepia…
Tradiciškai kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Lietuvos sostinės Gedimino pilies bokšto vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių pilietiškumu, puoselėjama istorine atmintimi ir stiprios bendruomenės kūrimu. Šiemet Gedimino pilies bokšto vėliava už kryptingą veiklą, pateisinančią garbingą vardą suteiktą gimnazijai, Lietuvos rezistencijos atminimo puoselėjimą, taip pat už aktyvią veiklą, sutelkian-čią ne tik gimnazijos, bet ir Garliavos bendruomenę ir įtraukiančią kitus rajonus ir Lietuvos mokyklas skirta Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai. Dėl pandemijos sausio mėnesį tradicinė ceremonija neįvyko, todėl simboliškai vėliava J. Lukšos gimnazijai įteikta partizano gimtojoje sodyboje. Gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas džiaugėsi, kad mokyklos bendruomenė turėjo galimybę asmeniškai pabendrauti ir su J.Lukšos-Daumanto broliu Antanu Lukša, jo žmona N.Bražėnaite, bendražygiu J. Pajauju ir kt. jo kovos draugais. „Šie žmonės mus ugdė, vedė ir įkvėpė“, – sakė gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas.
Beje, neseniai būtent Garliavos J. Lukšos gimnazijos direktorius V. Vitkauskas išleido knygą „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“, kurią rašydamas atrado tikrąją legendinio partizano gimimo datą. Iki šiol J. Lukšos gimimo diena buvo laikoma rugpjūčio 10 d., tačiau atrasti dokumentai liudija, kad tikroji gimimo diena yra rugpjūčio 4 d., ir, kaip pats V. Vitkauskas sakė, šis atradimas leido suprasti, kiek nedaug mes žinome apie savo didvyrius.
Minint 100-ąsias gimimo metines, legendinį kovotoją prisiminė ir kiti garbūs svečiai: laikinai kariuomenės vado funkcijas vykdantis Gynybos štabo viršininkas, brigados generolas Mindaugas Steponavičius, karinių uniformų rekonstruktorius Ramūnas Skvireckas, Prienų rajono savivaldybės atstovai ir kiti garbūs svečiai. Renginio metu taip pat vyko karinių pajėgų organizuojamos ekspozicijos, estafetės, Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukaciniai užsiėmimai, partizaninė rekonstrukcija bei kiti užsiėmimai. Susirinkusiesiems koncertinę programą dovanojo Lietuvos kariuomenės orkestras ir atlikėjai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Pavilionienė, folkloro ansambliai „Blezdinga“, „Ratilai“ ir solistė Girmantė Vaitkutė. N. Bražėnaitės ir J. Lukšos susirašinėjimų laiškus skaitė aktoriai Gabija Jaraminaitė ir Vaidotas Martinaitis.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *