Giminės paslaptis – po šimto metų

Neseniai į „Gyvenimo“ redakciją kreipėsi Barštyno, kaimyninės Lenkijos Varmijos Mozūrijos vaivadijos miesto, gyventojas Michalas Monkiewiczius. Jis septynerius metus ieškojo savo giminės šaknų ir netikėtai atrado, jog jo proprosenelis Jozef Wojcicki buvo lietuvis ir gimė Marijampolės apskrityje, Balbieriškyje, bažnyčios jurisdikos žemėje gyvenusių Silvestro ir Marcelės Vaičiūnų šeimoje.

Jurisdikos gyventojai

Siuvėjai Juozas Vaičiūnas (kairėje) ir Simonas Botyrius 1913 m. Balbieriškyje.

Prieš porą dešimtmečių rašydamas apie Balbieriškį vieną pasakojimą skyriau savo senelių (motinos tėvų) Magdalenos ir Miko Vaičiūnų gyvenimo istorijai. Mikas buvo gimęs Balbieriškio jurisdikoje, Magdalena – Gelčių kaime. Kaip rašė kun. Jonas Reitelaitis „Balbieriškio parapijos istorijoje“, XVIII a. bažnyčia valdė 47 ha, XIX a. – 510 ha žemės, jurisdikoje gyvenantieji daržininkai turėjo nekilnojamosios nuosavybės, buvo pasiturintys, per metus bažnyčiai privalėjo atidirbti 20 dienų. Tokie buvo Baltramiejus Vaičiūnas (1798–1848), jo sūnus Simonas Vaičiūnas (1825–1870), šio sūnus Silvestras Vaičiūnas (1858–1897) su šeimomis. Dabartinė Vingio gatvė Balbieriškyje anksčiau miestelėnų vadinta Jurzdiku. Nuo seno Jurzdike gyveno bažnyčiai tarnavę žmonės: staliai, siuvėjai, kepėjai, degtindariai, aludariai, prekeiviai. Kuklų, bet dailiai suręstą medinį namelį turėjo Marcelė ir Silvestras Vaičiūnai.
Moteris kepė pyragus, sausainius, saldumynus ir tiekė juos klebono stalui, Silvestras dirbo dailide ir stogdengiu. Nors jiedu buvo lietuviai, tačiau su klebonu, jo tarnais ir savo kaimynais bendraudavo lenkų kalba. Meldėsi taip pat lenkiškai. Tik kaimiečiai kalbėjo lietuviškai. Balbieriškis buvo miestas. Vaičiūnai susilaukė trijų vaikų: Miko, Juozo ir Petronėlės. Marcelė Vaičiūnienė anksti tapo našle. Jos vyras Silvestras, statydamas naująją miestelio bažnyčią, nukrito nuo stogo ir po ilgos ligos mirė. Vargai lydėjo vaikų gyvenimus. Sulaukusi pilnametystės į Ameriką išvyko Petronėlė, ten susitiko iš Garliavos valsčiaus kilusį Juozą Pažėrą. Sukūrė šeimą, susilaukė dvynukų – Antanėlio ir Stasiuko. Juozas Vaičiūnas mokėsi populiaraus Balbieriškyje siuvėjo amato. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis pėsčias išėjo į Lenkiją ir dingo be žinios. Emigracija padėjo prasigyventi.

Mikas Vaičiūnas su savo šeima ir artimaisiais Aukštajame Balbieriškyje apie 1926 m.

Mikas Vaičiūnas 1909 metais vedė devyniolikmetę ūkininkaitę Magdaleną Kamičaitytę. Jaunoji buvo kilusi iš aštuonių vaikų šeimos. Tėvai Gelčių kaime turėjo 15 ha žemės. Vargas Magdaleną ir Miką Vaičiūnus vertė ieškotis darbų ir uždarbių. Ženklai danguje ir žmonių kalbos liudijo apie artėjančią nelaimę – karą. Palikęs žmoną su devynių mėnesių dukrele ant rankų Mikas Vaičiūnas susiruošė į Ameriką. Balbieriškio žydas už 200 rublių palydėjo iki Virbalio, kitas žydas – iki Hamburgo. Uoste iš tėvynės bėgančių lietuvių buvo gausu. Visi pilni nevilties ir baimės: sėsti į laivą ar ne. Ore tvyrojo neseniai nuskendusio „Titaniko“ tragedijos atgarsiai.
Amerika lietuvį sutiko didmiesčio triukšmu, kalbų ir žmonių rasių įvairove. Ilinojaus valstijos Vakarinio Frankforto miestelyje Mikas Vaičiūnas apsigyveno pas seserį. Ji nuomavo kambarį lietuviams darbininkams, gamindavo jiems pusryčius ir vakarienę. Kaip ir kiti lietuviai emigrantai, M. Vaičiūnas įsidarbino „mainose“ (anglies kasybos šachtose). Tai buvo vergiškas darbas. Su kirtikliais reikėdavo kapoti ak-mens anglies klodą. Oro trūksta, ant kepurės įtaisytas prožektorius įkaitęs, prakaitas žliaugia per akis. Pamainai pasibaigus vyrams net kalbėti nesinorėdavo. Visus laikė viltis užsidirbti dolerį, sugrįžus į Lietuvą nusipirkti žemės, pasistatyti namą.

Miko Vaičiūno sodyba Aukštojo Balbieriškio kaime 1952 m.

Akmens anglies šachtose – karštyje ir dulkėse – Mikas Vaičiūnas praleido aštuonerius metus. Į Lietuvą žmonai per Atlantą skriejo laiškai, nuotraukos. Buvęs balbieriškietis, buvęs varguolis fotografijoje – tarsi koks prezidentas: raižytame krėsle, dailiu kostiumu, baltais marškiniais, madinga peteliške. Tik akys išdavikės – atrodo tuoj tuoj pravirks.

„Amerikono“ ūkis
Į namus Mikas Vaičiūnas išsirengė 1921 metų pavasarį. Kovo 8 d. Lietuvos atstovybė Amerikoje išdavė pasą, kovo 16 d. jis sėdo į laivą Niujorke, kovo 27 d. išlipo Hamburge, kovo 31 d. pravažiavo Eitkūnus, balandžio 2 d. sustojo Virbaly. Keturiais dėžių ir ryšulių prikrautais ilgabrikiais Mikas Vaičiūnas grįžo į Balbieriškį. Devynių mėnesių palikta dukra Magdutė, jau prakutusi, bėgo nuo nepažįstamo, poniškai apsirengusio vyriškio.
– Atrodo, kad grįžau keliasdešimt metų į praeitį, – sakė tuomet M. Vaičiūnas. Už Atlanto miestų gatvėmis zujo automobiliai, jo sesuo valgį gamino ant dujinės viryklės, gyventojai naudojosi radijo ir telefono aparatais. Savo būsimam ūkiui M. Vaičiūnas parsivežė aibę įrankių (grąžtų, replių, plaktukų, žirklių, adatų), „baksą“ – nedegančią dėžę, pilną knygų – iš istorijos, geografijos, gamtos, medicinos mokslų. Atskirame ryšulyje buvo suvyniotos daržovių ir gėlių sėklos. Vaičiūnai pirmieji Balbieriškyje ėmė auginti pomidorus. Nematyta daržovė dar neturėjo kaime lietuviško vardo, todėl vadinta „tameitė“.

Juzefas Wojczinskis apie 1970 m.

Amerikoje uždirbti doleriai tuoj buvo paleisti į apyvartą. Aukštojo Balbieriškio kaime Vaičiūnai pirko žemės, statėsi trobesius, veisė sodą. Pagal suvalkietišką tradiciją sodybą sudarė skarda dengtas gyvenamasis namas, gontais dengtas svirnas ir šiaudais dengti tvartas bei dviejų įvažiavimų kluonas. Kiemo viduryje stovėjo maniežas, dengtas šiaudine „šopa“.
„Amerikonas“ M. Vaičiūnas daug dirbo pats, gražiai sugyveno su samdiniais – balbieriškiečiais Juškauskais, kaimynais Galiniais ir kitais. Domėjosi ūkininkavimo naujovėmis, prenumeravo ne vieną leidinį. Negailėjo patarimų, gero žodžio ar paramos šalimais ūkininkavusiems Malinauskams, Dranginiams, Vasiliauskams, Statkevičiams, Marčiulynams. M. Vaičiūnas buvo ramaus būdo, pakantus kito nuomonei, nemokėjo keiktis. Mikas ir Magdalena augino tris dukteris: Magdutę, Onutę ir Petrutę. Tėvas buvo suplanavęs: vyriausiąją dukterį ištekinti išmokant „dalį“ pinigais, jauniausiąją leisti į mokslus, o viduriniajai palikti ūkį. Beveik taip ir įvyko.

Okupacijos ir netektys
Okupaciją Vaičiūnai suprato kaip Dievo siųstąją bausmę. Kentėjo, vargo, tačiau negalvojo, kad dėl to pasaulis sugrius. Nuo Sibiro tremties 1941 m. birželio 22 d. šeimą išgelbėjo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas – jie tądien Balbieriškio bolševikų buvo įrašyti deportuoti. Pokaris atnešė kurčią nežinią. Dieną stribai – jiems duok lašinių, degtinės, parodyk, ką slepi komodos ar spintos stalčiuose, naktį – miškiniai. Sušalę, alkani. Ir vienus, ir kitus sutikdavo, vaišindavo, išlydėdavo. Ir tylėdavo.

Juzefas Wojczinskis (pirmas kairėje) su Kidarų lentpjūvės darbininkais 1944 m.

Paskui atėjo kolūkinė baudžiava. Nacionalizavo kluoną, tvartą, suvarė pradžioje avis, paskui veršius. Sutrempė kiemo veją, srutom užliejo šulinį. Pavasariais ardė kluono ir tvarto stogo kūlaičius – kolūkio galvijams šerti. Norėjo išsivežti maniežą – nepajėgė. Kolūkio pirmininko paraginti vyrai kūjais sutrupino maniežo dantračius. Nei tau, nei man. Ir paliko metalo laužo krūvą.
Kraupiai atrodė kluono griovimas. Visus gąsdino gandralizdis. Stumdėsi vyrai: eik tu, eik tu. Gandras kaime buvo šventas paukštis – ramybė namams, vaisingumas šeimai. Sulaukė kolūkiečiai rudenio ir nuvertė kluoną su trejetą dešimtmečių tarnavusiu gandralizdžiu. Tada apsižiūrėjo, kad ir sienojai, ir lentos – tik malkoms. Paliko sukūrenimui.
Vaičiūnų žemė vienu šonu rėmėsi į neišbrendamas balas, kitu – į durpyną. Per melioracijos vajų nebeliko kemsynų su pempių lizdais, pupalaiškių ir kitų vaistažolių plantacijomis. Užtat aukštesnėse vietose į viršų išlipo raudono molio linijos. Vaičiūnų sodyba liko nepaliesta buldozerių, tik kas iš to. Kiekvieną pavasarį ir kiekvieną rudenį kolūkio traktoriai suardavo visus keliukus ir takelius, vedančius iš sodybos. Iki žvyruoto kelio ne daugiau šimtas metrų, bet negi išskrisi?.. Dėl tos atkarpėlės žmonės į bažnyčią turėdavo eiti su aulinukais, o batus rankoje neštis.

Mikas Vaičiūnas su žmona Magdalena ir proanūke Giedre apie 1968 m.

Kaimynus, pažįstamus, artimuosius Magdalena ir Mikas Vaičiūnai stebino šeimos darna, santūrumu, sutarimu. Jiedu kartu išgyveno 60 metų. Niekas, net šeimos nariai (dukros, žentai, anūkai) negirdėjo jų barantis, liepiamąją nuosaką vartojant. Šeimininkė sakydavo: „Kažin, ar karvei pašaro paduota?“
Visą savo ilgą gyvenimą Mikas ir Magdalena mylėjo vienas kitą, gerbė, saugojo. Išsiskirdami bent pusdieniui – išleisdami vienas kitą į bažnyčią, pas dukterį ar tolimesnį kaimyną – jiedu pasibučiuodavo. Pasibučiuodavo ir sugrįžę namo.
Jų šventės – tai dukterų, žentų, anūkų apsilankymai. Tuomet bulvinės bandos iš duonkepio „pečiaus“, skęstančios spirgiuose, pyragas su varške, medaunykas, gira.
Vaičiūnai mokėjo džiaugtis savo šeima. Mylėjo žentus – rūpestingąjį Magdutės Antaną, darbštųjį Onutės Antaną ir jaunėlės Petrutės vyrą Jurgį. Mikas Vaičiūnas, šiaip jau mažakalbis, negailėjo pasisėdėjimų po sodo obelim su anūkais, nepritrūkdavo pasakojimų apie keliones per Atlantą, gyvenimą svetimoj šaly ir vargą be rašto ir mokslo. Jo džiaugsmui visi šeši anūkai baigė aukštuosius mokslus.
Su žentais ar anūkais Mikas Vaičiūnas diskutuodavo apie pasaulio sąrangą, ideologijas. Jis susilaikydavo nuo griežtų vertinimų, gerbdavo kitų pažiūrų ar įsitikinimų žmones. Apie 1960-uosius, kuomet visiems atrodė, kad sovietų valdžia įsitvirtinusi amžiams, M. Vaičiūnas sakydavo artimiesiems saugoti žemės nuosavybės dokumentus, surašytus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jis nujautė būsimą santvarkos kaitą, žemės sugrįžimą jos tikriesiems šeimininkams. M. Vaičiūnas tikėjo žmonių gera valia, siekiu tobulėti. Netikėjo pinigais. Uždirbai – pirk žemę, pastatą, daiktą. Nelaikyk „kojinėje“.
Vargas mokė, ugdė žmones. Iš Jurzdiko per Ameriką į Aukštąjį Balbieriškį nusitiesė likimo gija. Ir atsirėmė į smėlio kalnelį anapus Peršėkės.

Kaip Juozas tapo Jozefu

Juzefo Wojczinskio, jo žmonos ir dukros su vyru amžinojo poilsio vieta Barštyno kapinėse.

Dabar – iki šiol nežinota Juozo Vaičiūno istorija. M. Monkiewiczius rašo, jog apie proprosenelį sklandė daug mitų. Apie save jis nieko nepasakojo, kalbėjo labai švaria lenkų kalba, sudarė išsilavinusio ir kultūringo žmogaus įspūdį. Giminėms niekuomet nekilo įtarimų, jog jis gali būti lietuvis.
Iš Aukštojo Balbieriškio Vaičiūnų pasakojimų esu užrašęs, jog Juozas, seseriai Petronėlei ir broliui Mykolui išvykus į Ameriką, tėvų namuose šalia bažnyčios liko vienas. Brolio šeima (žmona su dukra) jau gyveno atskirai – Aukštojo Balbieriškio kaime. Siuvėjų miestelyje buvo daug, darbų Juozui neatsirado, be to, kaupėsi artėjančio karo nuojauta. Artimieji žinojo, jog Juozas pėsčias išėjo į Lenkiją. Tai galėjo būti 1914 metai (brolis Mykolas į Ameriką išvyko 1913 m.). Kaip teigia M. Monkiewiczius, J. Vaičiūnas apsistojo Jašiūnuose netoli Vilniaus ir Trakų. Spėjama, jog tuo laiku jis įsijungė į Juzefo Pilsudskio formuojamą legioną, tarnavo artimoje karvedžio aplinkumoje. Tai, matyt, turėjo įtakos J. Vaičiūnui keičiant pavardę. Vėliau J. Vaičiūnas stojo savanoriu į oficialią Lenkijos armiją, tarnavo Lietuvos–Baltarusijos divizijos 42-ajame pėstininkų batalione Balstogėje. Tarnyba truko nuo 1919 m. rugpjūčio 7 d. iki 1922 m. liepos 29 d. Grįžęs iš kariuomenės, J. Vaičiūnas 1922 m. gavo žemės Biržų kaime netoli Jašiūnų, dar kažkiek nusipirko. Netoli Rūdininkų miško, Kidaruose, jis dirbo lentpjūvėje brigadininku, nes mokėjo rašyti. Dainavos kaimo vakarėlyje jis sutiko lenkaitę Mariją Szostak, dešimčia metų už save jaunesnę, netrukus ją vedė. Dukra Jadvyga gimė 1923 m. (mirė 1992 m.), Janina – 1927 m. (mirė 1990 m.), vėliau – Jozefas, Leokadija ir Edmundas (visi mirė 1946 m.). Apie savo kilmę artimiesiems jis nepasakojo – tuo metu Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, o jo gimtinė – „Kauno Lietuvai“. Kai 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, J. Vaičiūnas sudegino visus turėtus savo dokumentus. Kai okupacinė vokiečių valdžia 1942 m. gegužės 27 d. surengė visuotinį Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymą, Juozas Vaičinskas deklaravo, jog gimęs 1895 m. sausio 26 d. Amerikoje, augęs vienuolių prižiūrimuose vaikų namuose, iš ten atvykęs 1922 m., Marija Vaičinskienė gimusi 1906 m. rugpjūčio 1 d. Jašiūnų kaime, Janina Vaičinskaitė, gimusi 1926 m. rugpjūčio 26 d. Vyras ir dukra baigę pradžios mokyklą, žmona – du pradžios mokyklos skyrius. Visi – Romos katalikai, lietuviai, kalba lietuviškai, šeimą išlaiko vyras.
Ištrėmė… į Lenkiją
Visa Vaičinskų šeima kaip repatriantai 1946 m. balandžio mėn. ištremti į Barštyną (Bartoszyce) Lenkijoje, buvusią Vokietiją. Tuo laikotarpiu nuo difterijos mirė Vaičinskų vaikai Jozefas, Leokadija ir Edmundas. Barštyne Vaičinskai gavo žemės ir gyvenamąjį būstą. Iki pensijos J. Vaičinskas dirbo įvairius darbus, mirė nuo širdies smūgio 1981 m. spalio 12 d. Žmona mirė anksčiau – 1973 m. Į kapus J. Vaičinskas nusinešė paslaptį, kodėl jis slėpė biografiją, keitė pavardes: Jozef Wojczynski, Wojczunas, Wojcicki, Wojciunik, Wojczunik ir pan. Galbūt jį užsisklęsti vertė tarnyba prieš Lietuvą nusiteikusio J. Pilsudskio legionuose?
Barštynas (lenk. Bartoszyce, vok. Bartenstein), kitaip Bartošicė – miestas Lenkijos šiaurėje, Varmijos Mozūrų vaivadija, netoli Rusijos Federacijos Kaliningrado sr. sienos, prie Alnos upės. Tai apskrities miestas, turintis apie 26 tūkst. gyventojų.
Miesto pradžia – Bartenšteino kryžiuočių pilis, pastatyta 1240 m. prūsų bartų genties piliavietėje ir nugriauta 1454 m. Prie jos kūrėsi vokiečių kolonistų gyvenvietė, pirmąkart paminėta 1249 m. Ji 1326 m. gavo miesto teises. 1390–1391 m., antrąkart traukdamasis pas kryžiuočius, pilyje gyveno Vytautas Didysis su šeima ir palyda. Per Trylikos metų karą (1454–1466 m.) Barštynas buvo Prūsų sąjungos pusėje. Nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės miestas.
Iki Antrojo pasaulinio karo buvo gerai išlikęs senovės miestas ir jo įtvirtinimai, per karą sovietai sunaikino beveik du trečdalius senovės pastatų, tačiau išliko gotikinių bažnyčių ir kitų paminklų. 1945 m. Barštynas atiteko Lenkijai.
Justinas ADOMAITIS