Iš melioracijos darbų istorijos Prienų ir Birštono krašte…

Tik nedaugelis žmonių, gyvenančių Birštone, atmena, kad prieš 55–58 metus kurorto centre (dabartinės autobusų stoties teritorija) sustodavo iš Prienų atvažiavęs autobusiukas „Pazikas”. Jis buvo it guminis, kaip silkių statinėje prikimštas ne tik vietinių birštoniečių, bet ir poilsiautojų. Asfalto tuomet dar nebuvo, tad, esant tokiam karštam vasariškam orui, kaip šiemet, ir vėjui plaikstant dulkes į visas puses, čiaudėdavo ne tik išlipantys iš sustojusio transporto, bet ir pasiruošusieji „šturmu” užimti atsilaisvinusias vietas…
Šie prisiminimai aplankė pagalvojus apie tai, kiek daug mūsų melioracijos specialistai prisidėjo, kad būtų nutiesti geri keliai, sukurta dabartinė infrastruktūra modernesniam ir saugesniam transportui. Kas tie žmonės, savo darbu palikę pėdsakus mūsų krašto istorijoje bei prisidėję prie geresnio ir patogesnio gyvenimo? Verta juos prisiminti.

Iškalbingi skaičiai
Lietuviškoje 1981 metų enciklopedijoje užfiksuota, kad nuo XVI a. vidurio pradėta sausinti grioviais (panašiai, kaip Birštono centre tekėjęs „Druskupio” upelis su prakastu grioviu ir jo brolis „dvynys”, išlikęs iki pirmojo tvenkinio, besiribojančio su Žvėrinčiumi). Nuo XIX a. vidurio pradėta naudoti degto molio drenas. Įdomus palyginimas: 1910–1915 metais Lietuvoje buvo nusausinta (be Klaipėdos krašto) 14 000 ha žemės plotų ir apie 6 000 ha – drenažu, o 1966 metų pabaigoje priskaičiuota jau daugiau nei 1,3 mln. ha nusausintų žemių, iš jų – 618 000 ha paklotas drenažas.
Šios efektyvios sausinimo ir drėgmės reguliavimo priemonės sudarė sąlygas gausiam ir pastoviam žemės ūkio kultūrų derliui gauti ir aprūpinti gyventojus maisto produktais. Knygoje „Sniečkaus fenomenas” (ja man leido pasinaudoti Birštone gyvenantis bičiulis Gediminas Kairys) aptikau duomenis, kad jo vadovavimo laikotarpiu Lietuva pagal žemės ūkio produktų gamybą vienam gyventojui pirmavo tuometinėje TSRS. Daugiausia turėjome drenuotų dirvų, geriausiai įrengtus kelius.

Kita melioracijos pusė
Negalima teigti, kad viskas, ką darė melioratoriai, buvo apgalvota – dėl melioracijos nukentėjo augmenija bei gyvūnija, pasikeitė pats landšaftas, o mirtinas smūgis teko dabar į Raudonąją knygą įrašytiems baliniams vėžliams. Po Dzūkijoje vykusios melioracijos žmonės, gyvenę netoli užpelkėjusios vietovės, ir po nakties, ir dieną aptikdavo į jų kiemą atklydusius balinius vėžlius. Jie suko ratus aplink šulinių žiedus, ieškodami galimybės patekti į vandenį. Šiandien Metelių regioninio parko direkcijos direktorius Ramūnas Krugelis kartu su kolegomis džiaugiasi, kad balinių vėžlių populiacija Lietuvoje gausėja, plečiasi jų gyvenamoji teritorija. Vadinasi, jie prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų ir iššūkių.
Panašiai situacija susiklostė ir Birštone, tik čia kilo problema ne dėl balinių vėžlių išsaugojimo, o dėl augmenijos ir gyvūnijos, kuri nukentėjo iškasus tvenkinį, esantį arčiausiai Birštono. Užtat dabar moderniai gyvename, tvarkinga, nėra šabakštyno…

Įdomi pažintis
Prieš porą metų likimas mane suvedė su dabar jau 90-mečiu, buvusiu melioratoriumi Kaziu Bendoraičiu iš Prienų. Mudviem besikalbant apie Prienų ir Birštono praeitį, Kazys man patvirtino, kad jam teko melioracijoje darbuotis ne tik Kaune, Prienų krašte, bet ir pačiame Birštone. Kartu dirbo ir jo draugas prienietis Petras Viktoras Lucka. Renkant medžiagą šiam straipsniui, Petro žmona Kazė Luckienė, savo laiku dirbusi virėja Prienų ir Birštono maitinimo įstaigose, patikėjo man ne tik savo vyro Petro dabartinę nuotrauką, bet ir istoriškai vertingą fotografiją, parsivežtą iš tremties. Joje Petras įamžintas Irkutske, Usoljės vietovėje, sėdintis galingame vikšriniame traktoriuje („tegačiuje”), kuriuo iš taigos traukė medieną. Petras Lucka – buvęs politinis kalinys ir tremtinys, kilęs iš Prienlaukio kaimo, su tėvais ūkininkais išvežtas į tremtį 1945 metais, o grižęs atgal tik 1957 metais.
Kazys Bendoraitis su savo būsima žmona Stase susipažino apie 1955 metus, tad abu jauni nuotraukoje ir įsiamžino prieš vestuves. Bendoraitis savo darbą Kauno valstybinėje melioracijos įmonėje prisimena, kaip savotiškai lipdytą kūrinį, nes ir prabėgus beveik pusei amžiaus, jis savo triūsą gali pamatyti ir įvertinti vizualiai. Tai – suformuotas Išlaužo tvenkinių gamtovaizdis iki pat Linksmakalnio (šalia kelio važiuojant Garliavos link).
Kazys su pajungtais galingais siurbliais reguliavo tvenkiniuose vandens lygį ir prižiūrėjo jų būklę. Drįsčiau teigti, kad mūsų melioratorius būtų galima priskirti archeologų kastai, mat jie „knaisiojasi“ žemės kloduose ir yra atradę ne vieną istorinę relikviją, susijusią su mūsų krašto istorija…

Radybos
Pirmą kartą man pačiam prie melioratorių darbo teko prisiliesti 1965 metais. Birštone, šalia dabartinio „Eglės“ sanatorijos administracinio pastato tuomet stovėjo triaukštis namas – buvusi prieškario vila. Šiame name 1965 metais (be kitų) turėjo butus ir gyveno trijų melioratorių: Liaupoldo Šiaulio, Juozo Raisko ir iš tremties 1965 metais grižusi Prano Pugačiausko (Janinos Raiskienes brolio) šeimos. Taip vieną ankstyvą vasaros rytą aš, Petras Šiaulys ir Jonas Pugačiauskas iškeliavome su tėvais į jų darbo vietą. Per Nemuną persikėlėme valtimi ir, įbridę Alksniakiemio miškan, patraukėme miško taku Šmitiškių kaimo link. Traukėme šalimai gyvenančių Marcelės ir Juozo Aleknavičių sodybos, po to – Pociūnų link, kol priėjome palaukę ir melioratorių vykdomus kasimo-sausinimo darbus.
Tądien nuotykių ir radybų neturėjome, bet… po keleto dienų, kai tėvai dirbo vieni, Liaupoldas Šiaulys, darbuodamasis kastuvu, netikėtai į paviršių iškėlė užkabintą akmeninį kirvuką. Jį parnešęs namo padavė sūnui Petrui, o jis parodė man. Mokytojui Petrui Kazlauskui įkūrus kraštotyros muziejų Birštono mokykloje, eksponatai pabiro kaip iš rago…
Entuziazmas buvo didelis, ir mokiniai nešė iš namų eksponatus, kad prisidėtų prie mūsų krašto istorijos išsaugojimo ir dovanojo juos pirmajame aukšte (šalia paradinio išėjimo į stadiono pusę) įkurtam muziejui. Šiame muziejuje kartą teko pabuvoti ir man. Stikliniuose stenduose puikavosi vertingi mūsų kraštui eksponatai, bet… vaikinukus labiausiai žavėjo senoviniai XIX a. pistoletai.
Gaila, bet neišliko nei paties muziejaus, nei dovanotų eksponatų ir inventorizavimo dokumentų bei duomenų: kas, kada ir ką padovanojo mokyklos muziejui, kaip ir neaiškus akmeninio kirvuko likimas, kurį mokytojui atneše Petras Šiaulys. Dabar nė su žiburiu nerasi nei išsibarsčiusių eksponatų, nei visų paaukotų nuotraukų, pasakojančių apie Birštoną ir birstoniečius prieškario bei pokario laikotarpiais.

Paskutiniai Mohikanai….
Kazys Bendoraitis ir jo draugas Petras Viktoras Lucka šiuo metu yra bene paskutiniai vyresnės kartos buvę melioratoriai, darbavęsi Birštone ir gražinę mūsų kurorto kraštovaizdį. Jiems teko dirbti drauge su birštoniečiais Michailu Luninu (Miša) ir Jonu Faifaru. Paskutiniais metais prieš pensiją Kazys su Petru, dirbdami melioracijoje kitapus Nemuno (žvelgiant iš Birštono miesto pusės, kitame krante aukščiau „Eglės“ sanatorijos teritorijos), su technika išklotais akmenimis tvirtino panemunės šlaitus. Krantinės tvarkymo darbai buvo vykdomi iki pat buvusios Birštono turistinės bazės teritorijos, kuriai tuomet vadovavo ilgametis jos direktorius Vladas Jasiūnas.
Baigus darbus kitapus Nemuno, vyrai buvo „permesti“ prie Žvėrinčiaus tvarkyti krantines (už šiuo metu įrengtų elingų). Petras čia vykdė betonavimo darbus. Tenka apgailestauti, kad krantinės darbai buvo nutraukti ir baigėsi Žvėrinčiaus miško prieigose, o buvo numatyta juos tęsti aukštyn Nemunu, iki šalimais įrengtų Prienų globos namų. Tai būtų buvęs nepakartojamas dviračių takas su atsiveriančia panorama į Nemuną, paukščių salas ties Bagrėnu ir mažai paliestą gamtą…
Šiame straipsnyje minimiems buvusiems melioratoriams, gražinusiems mūsų kraštą, norisi palinkėti sveikatos ir stiprybės, kad jie dar ilgai galėtų džiaugtis turiningu gyvenimu bei savo indėliu prie mūsų krašto gerovės kūrimo.
Birštonietis Jonas Raiskas

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *